BM Slide Login

Paieška svetainėje

Dosnioji našlė - tai persirengęs Kristus

Marko Tveno knygoje yra pasakojama, kaip princas Edvardas 1547 – aisiais susipažįsta su labai panašiu į jį elgeta Tomu ir apsikeičia su juo drabužiais. Tomas apsigyvena Anglijos karaliaus Henrio VII rūmuose, o Edvardas tampa benamiu. Šių jaunuolių persirengimas ir apsikeitimas vietomis nėra tik išorinis dalykas, bet tai daro tiesioginę įtaką jų mąstymui, emocijoms ir gyvenimo būdui. Kas ragauja išmėginimus pakeliančio žmogaus duonos, tas yra mokomas nuolankumo dorybės, idant nuo jį užgriuvusių bėdų vidinį žvilgsnį kreiptų į Tą, kuris, būdamas turtingas, dėl mūsų tapo vargdieniu, kad mes per Jo neturtą taptumėte turtingi (plg. 2 Kor 8, 9).

Evangelijoje našlės aukojamų dviejų pinigėlių moralinė vertė simbolizuoja būsimosios Jėzaus aukos neaprėpiamą ant kryžiaus mastą. Tos dvi mažytės monetos - tarsi dvi išganymo plane dalyvaujančios figūros: Dievo Sūnus, atiduodantis už mus save, ir tikintysis, kuris besąlygiškai priima Jį. Du pinigėliai sudaro vieną skatiką, už kurį anuomet buvo galima nupirkti tik 100 gramų duonos. Našlės metamo skatiko maža valiutinė vertybė nė kiek nemažina jo neišmatuojamos dvasinės vertės. Skatikas – tai du viename: per malonę aš esu Jėzuje ir Jis - manyje. Kaip skatikas metamas į aukų skrynią, taip aš krentu į Dievo Avinėlio glėbį, ir mus abu Šventosios Dvasios vėjas gena tarnystės žmonėms keliais.

Didis šios bevardės našlės dosnumas liudija, jog įmanoma įvykdyti svarbiausią Dievo meilės įsakymą, kai žmogaus širdis leidžiasi pripildoma Jo meilės. Bet jei žmogus keliaklupsčiauja prieš save ir kūrinius, kaip prieš stabus, ignoruoja Dekalogo viršūnės įsakymo vykdymo pirmenybę, tada, užuot tapęs nuo amžių Viešpaties numatyto dieviškos meilės pilnuma spinduliuojančiu atvaizdu, deja, tampa neišsipildančių iliuzijų vaikymosi apgailėtina karikatūra.

Toji išskirtinai dosnios širdies beturtė našlė, vienu rankos judesiu atiduodama visus savo išteklius, kita ranka tarytum atidengė savo tikėjimo bei meilės dorybių uždangą. Žmogaus Sūnus, tai matydamas ir viską apie kiekvieną žmogų iš anksto žinodamas, ištarė tokius žodžius, kurie įrodė, kad jos auka visada bus įkvepiančiu pavyzdžiu tiems, kurie viską darydami didesnei Dievo garbei ir artimo labui dar labiau praturtina save.

Žodžiai moko, pavyzdžiai patraukia. Tenesio gyventojas (Jungtinėse Valstijose) Smitas kiekvieną darbo dienos rytą skubėdavo į vieną Viktorijos laikų pastatą, kuriame buvo įsikūrusi neįgalių žmonių asociacija. Jis ten dirbo su vaikais, kurie dėl protinių sutrikimų negalėjo lankyti normalios mokyklos. Vienintelis jo atlyginimas buvo vaikų tėvų žodžiai: „ačiū“ ar „telaimina jus Dievas“. Smitas vaikams davė daug, bet dar daugiau gaudavo atgal. O ponia Smit plušėjo Komercijos paslaugų biure. Ji be atlygio padėdavo tvarkyti korespondenciją ir atlikdavo kitus smulkius, bet labai reikalingus darbus. Ji atiduodavo visas jėgas ir daug gaudavo atgal – jos širdis pulsavo džiaugsmu. Vaikai nuėjo tėvų pėdomis. Jų sūnus buvo buhalteris. Jis kiekvieną šeštadienio rytą pagyvenusių žmonių centre konsultuodavo lankytojus. Nemokamai! Jo žmona dirbo savanore pradinėje mokykloje. O mažasis jos sūnus globojo šuniuką šunų prieglaudoje. Jų dukra penkias dienas per savaitę padėdavo mažoje miesto ligoninėje. Jos vyras buvo bažnyčios ekonominės tarybos narys... Jų vaikai sekmadieniais padėdavo senelių namų personalui. Jie vis duodavo ir duodavo. Ir vis gaudavo ir gaudavo! Jie turėjo gerą įprotį daryti gera.

Šių žmonių altruistiniai darbai – tai auksinės monetos, krintančios į Viešpaties širdies didžiosios meilės skrynią. Nelieka neįvertintas nė mažiausias žmogaus gerumo judesys – Visagalis viską mato, žino ir atlygina šimteriopai bei tūkstanteriopai. Neskaičiuojame, kiek ir kam už gerus tikėjimo darbus atlyginama čia ir amžinybėje. Dabar nepalyginamai svarbiau praplėsti savo širdis (plg. Kor 6, 13) ir pradėti labiau trokšti visur bei visada daryti gera. Rašytojas C. S. Lewis linki užauginti savo troškimams sparnus: „Jeigu dauguma šiuolaikinių žmonių mano, jog trokšti sau gero ir nuoširdžiai tuo geru džiaugtis yra blogas dalykas, tuomet aš teigiu, kad tokia nuomonė nėra krikščioniškojo tikėjimo dalis. Iš tiesų, turint omenyje, apie kokį stulbinantį atpildą kalba Evangelijų pažadai, panašu, kad Viešpačiui mūsų troškimai veikiausiai ne per dideli, o per maži“.

Kai mūsų kilniausi troškimai nepaliaujamai plėsis ir įsikūnys konkrečiuose darbuose, išgirsime savyje tylų, bet drąsinantį balsą: „Tu esi visai šalia Dievo karalystės, tu jau matai jos krantus, ji jau tavo viduje. Ką pradėjai, nepailsk tęsti iki galo, ir džiaugsmas tavyje nematys vakaro“.

Kun. Vytenis Vaškelis