BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kol išauš amžinybės valanda

Kai Evangelijoje pagal Morkų 10 skyriuje Jėzus visiems suprantamais žodžiais paaiškino apie savo mokinių asmeninio atsižadėjimo vaisius ir apie savo neišvengiamą kančią bei prisikėlimą, kuriam iš Jo mokinių galėjo kilti pagunda vienu šokiruojančios godulystės rankos mostu atsainiai numoti į tai, ką jie ką tik buvo išgirdę? Ne tik du Mokytojo sekėjai -Jokūbas ir Jonas, - kurie dėl garbėtroškos užsimanė Jį prašyti įtakingiausių „postų“ amžinybėje, bet ir visi kiti apaštalai, supykę ant jų, savo širdyje puoselėjo tokias pat ambicingas užmačias.

Šitoks Kristaus mokinių kreipimasis į Jį yra vienas blogiausių prašymo maldos pavyzdžių. Kas maldoje pradeda Dievui nurodinėti besąlygiškai vykdyti prašančiųjų užgaidas, tiems puikybė užtemdo sveiką protą, ir jie lengvapėdiškai Dievo Sūnaus artumo ir Jo tarnystės meilės šlovę bematant iškeičia į trokštamo „ordino“ apgaulingą gerovę. Visai neseniai Jėzus apaštalams buvo žadėjęs, kad nėra ir nebus nė vieno, kuris dėl Jo ir Evangelijos atsižadėjęs asmeninių planų, materialinių vertybių, jaukaus šeimos židinio bei vienadienių svajonių, jau dabar negautų šimteriopai medžiaginių dalykų ir būsimosios garbės būsimajame pasaulyje (žr. Mk 10, 28 – 30).

Tai ko dar trūko apaštalams, kad jie būtų laimingi ir, užuot egoistiškai meldę tos garbės, kuri yra skirta vieninteliam Viešpačiui (juk Tėvo dešinės šlovėje visada esti Sūnus!, žr. Kol 3, 1), dėkingai širdyje šlovintų Jį už dieviškus pažadus, kuriems anksčiau ar vėliau neišvengiamai lemta išsipildyti? Jiems visiems dar trūko didžiosios dovanos – Šventosios Dvasios žmogišką būtybę perkeičiančio išsiliejimo. Tik tada, kai Dievo Dvasia uždega žmogaus širdyje tikėjimo, meilės ir vilties ugnį, atgaivina atmintį, nuolat primena esminį Jėzaus mokslą, - Ji krikščionį tiesiausiu keliu veda į tiesos pilnatvės alėjas ir į neaprėpiamos laisvės vejas.

Mūsų laikais tikintieji gali klausytis, pavyzdžiui, per Marijos radiją skelbiamo Dievo žodžio (beje, tai yra palaimingo tikėjimo kelio pradžia ir nesibaigianti Žemėje tąsa), bet jei netrokšta Šventosios Dvasios betarpiško veikimo savo gyvenime ir neprašo Jos vadovavimo bei vedimo kasdienybės vingiuose, - slypi pavojus skaudžiai suklysti, tai yra prarasti vidinį budrumą ir pasielgti savanaudiškai. Padaryta nuodėmė dažnai byloja, jog mes leidžiamės ne Tiesos Dvasios vadovaujami, bet savimeilės, kuri, kol neatgailaujame, yra netikras dievas, nes mes savo nuodėmės pažeista esybe glaudžiamės prie jo ir esame jo dešinėje...

Kiekvienam žmogui būtina stengtis ištrūkti iš netikrojo „aš“, net iš mažiausių rafinuotų priklausomybių tinklo, ir vidumi veržtis link malonės šviesos, kuri apšviečia mūsų sąmonės gelmes, ir mes nuščiūvame save išvysdami tokius, į kokius mus žvelgia viską matanti Aukščiausiojo akis. Jis visada į mus žiūri kiaurai ir tiesiogiai, tai yra per savo Sūnaus mirties ir prisikėlimo iš numirusių nuopelnų prizmę. Toks žvilgsnis amžinybės begalybėje Viešpačiui neleidžia matyti tų mūsų nuodėmių purslų, kurių paprasčiausiai nebėra. Net didžiausias pasaulyje nusidėjėlis, paskutinę žemiškojo gyvenimo akimirką suspėjęs atgailauti dėl savo piktadarybių, pritraukia Visagalio žvilgsnį, kad (per nutyrinimą skaistykloje) jo vardas būtų įrašytas ne tik į amžinai laimingųjų sąrašą, bet dar tą patį jo atsivertimo momentą pradėtų pildytis įkvepiantys Šventojo Rašto žodžiai: „Dievas apstus gailestingumo, savo didžia meile, kuria mus pamilo, mus, mirusius nusikaltimais, prikėlė gyventi su Kristumi, – jūs gi esate išgelbėti malone, – prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje“ (Ef 2, 4 – 7).

Tačiau gailestingumo kupiname Dievo žvilgsnyje gali pasirodyti ir ašara. Jei žmogaus arogancija, užuot mažėjus, vis auga, jis rizikuoja prasilenkti su savo tikrąja laime ir užsispyrusiu nenoru keistis be galo nuliūdina Kūrėją. Tada Jis danguje mato ne šventume išaukštintą savo kūrinį, bet tarsi drumzliną jo silueto šešėlį. Deja, tikroji esybė yra kitur - per neįsivaizduojamus šviesmečius nutolusi nuo palaimintojo Dievo kūrybos ištakų...

Šventoji Dvasia geriausiu būdu mus trokšta sugrąžinti į savosios esaties gelmes ir padeda iš naujo atrasti savyje Dievą bei tikrąją meilę sau ir artimui. Tada baigiasi mūsų egoizmo viešpatavimo laikai, nes, pasak vieno rašytojo, „ego gali viešpatauti tik nenuovokoje. Kai sąmonė nubunda, spąstai sulaužomi ir mes ištrūkstame. Tokiu būdu Šventoji Dvasia keičia mūsų gyvenimą ir jį keis tol, kol Jos kūrinys bus baigtas, kol išauš amžinybės valanda“.

Kun. Vytenis Vaškelis