BM Slide Login

Paieška svetainėje

Mąstyti ne žmonių mintimis

Kai mąstymo dovana panaudojama dieviškojo Apreiškimo pažinimui ir jo tiesų pritaikymui kasdienybėje, ji negali būti pervertinama, nes skatina žmogaus tikėjimo augimą, be kurio neįmanoma patikti Dievui (Žyd 11, 6). Kas savo intelekto galią atriboja nuo Dievo žodžio pažinimo, tampa nudžiuvusia Vynmedžio šakele, nes negauna gyvojo vandens, kuris radikaliai keičia visą žmogaus esybę ir trykšta į amžinąjį gyvenimą (Jn 4, 14). Antai vienas garsiausių XX amžiaus protestantų misionierių Smitas Vigelsvortas (Smith Wigelsworth) kiekvieną dieną nors trumpai, bet daug kartų skaitydavo Šventąjį Raštą. Nenuostabu, kad jo mąstymas bei visas gyvenimas buvo pripildytas gyvo tikėjimo dvasios, nes jis visiškai pasikliovė Šventosios Dvasios veikimu bei Jos vedimu.

Apaštalas Petras dar buvo pradinėje tikėjimo mokykloje, kai Jėzui, pradėjus kalbėti apie būsimą savo mirtį, ėmė Jam prieštarauti ir susilaukė skaudžių Mokytojo žodžių: „Eik šalin, šėtone, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis!” (Mk 8, 33). Vėliau, kai Jėzus, prisikėlęs iš numirusių, pasirodys Petrui, kai per Sekmines jis taps sklidinas Dievo Dvasios, prisiminęs savo draudimą, skirtą Jėzui, galės tik šyptelėti ir sau tarti: „Išties koks berniokiškai naivus tuomet buvau! Tačiau ant savęs nepykstu, nes tai buvo nors klaidinga, bet natūrali mano reakcija. Ačiū Tau, Kristau, kad dabar mano mąstymas iš esmės yra perkeistas, esu pagautas Tavo malonės, ir visada, kuo užsiimu, darau mylėdamas Tave bei žmones“.

Tačiau kai kurių žmonių veiksmai liudija, kad būtų geriau, jog jie visai nebegalėtų mąstyti ir kaip infantilūs asmenys būtų uždaryti į tam tikros priežiūros įstaigas, nei taptų tiesiogiai priklausomi nuo žudančio piktosios dvasios veikimo. Štai vadinamosios „Islamo valstybės“ džihadistai - teroristai, pavyzdžiui, ne tik neseniai barbariškai sugriovė į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktą istorinį kompleksą bei sunaikino kitus meniškus šedevrus, bet žiauriausiais būdais susidoroja ir su kitaminčiais... XXI amžiuje tebesitęsiantis vandališkumas liudija, kad jei žmonių vidų valdo tamsybių dvasios, vien civilizacijos pažanga nepajėgs sustabdyti brutaliai naikinančios blogio jėgos, - čia reikia pagalbos iš aukštybių...

Neregimasis priešas stengiasi pakenkti ypač tikintiesiems, kad jų mąstymas taptų neadekvatus jų poelgiams bei visiškai išskydęs. Vienas rašytojas pastebi: „Jeigu aš būčiau velnias, kaip įmanydamas stengčiausi sujaukti ir suskaldyti krikščionių mintis. Aš siekčiau, kad jie pasimestų ir nebežinotų, kas jie yra ir kodėl jie yra šiame pasaulyje. Aš stengčiausi, kad juos užvaldytų vien pasaulio dalykai ir jie paskęstų savo proto menkystės jūroje (Ef 4, 17-18)“.

Popiežius Pranciškus rugsėjo 3 dieną homilijos metu kalbėjo: „Demonai sako tiesą apie Jėzų, bet jie nesako tiesos apie save. Taip pat ir Rašto aiškintojai, nesako kas yra jie patys, nes išdidumas jiems to neleidžia. Jie sugeba pripažinti, kad Jėzus yra išmintingas žmogus, įdomus mokytojas, jie netgi pripažįsta Jo daromus stebuklus, tačiau nesugeba apie save pasakyti: esame išdidūs, dedamės savarankiškais, esame nusidėjėliai. Nesugebėjimas išpažinti savo nuodėmingumo atitolina nuo Jėzaus. Čia ir glūdi skirtumas.“ Taigi tik Dievo žodžio tiesa yra pajėgi išgydyti gimtosios nuodėmės ir šėtono sužeistą žmogaus mąstymą. Reikia atverti savo širdį ir protą Tiesai, nes tik Ji – Kristus – pajėgi išlaisvinti vargšą žmogų iš melo pinklių.

Kokios mintys, tokie ir veiksmai. Jei skirsime laiko savo gyvenimo kelių apsvarstymui (Ag 1, 7), tuomet nesivadovausime išankstinėmis, perdėm subjektyviomis nuomonėmis, bet pirmenybę stengsimės teikti savo proto ir dvasios atnaujinimui, kad galėtume suvokti Dievo valią ir jai paklusti (Rom 12, 2). Dievo žodis teapšviečia kiekvieno mūsų žingsnį, nes, pasak vieno autoriaus, „neskaitoma Biblija yra kaip maistas, kurio atsisakyta, kaip neatplėštas meilės laiškas, nestudijuojamas žemėlapis, neveikianti aukso kasykla“.

„Nesiblaškyk, mano siela, ir neleisk apkursti savo širdies ausiai nuo savo tuštybės skambesio. Klausykis: pats Žodis šaukia, kad grįžtum ten, kur yra nedrumsčiamos ramybės vieta, kur nepaliekama meilė, jeigu ji pati nepalieka. Štai vieni dalykai išnyksta, kad jų vietoje atsirastų kiti ir kad iš visų šitų dalių susidarytų pasaulio visuma. „Ar aš kur nors išeinu?“, -  sako Dievo žodis. Ten pastatyk savo būstą, ten patikėk visa, ką turi, mano siela, nuvarginta apgavystėmis. Tiesai atiduok tai, ką turi iš tiesos, ir nieko nepražudysi, ir sužydės visa, kas tavyje buvo nuvytę“, - taip rašė šv. Augustinas savo garsioje „Išpažinimai“ knygoje.

Klausiu savęs: „Ar klausysiu Tavęs, Viešpatie, labiau nei žmonių? Jei taip, tada, kai pasaulyje siaus vėtros, mano viduje gyvuos Tavo ramybė“.

Kun. Vytenis Vaškelis