BM Slide Login

Paieška svetainėje

Jėzaus priėmimas į savo vidų

Kai Jėzus grįžo į savo tėviškę, daug žydų jau žinojo, kad Jis buvo nemažai ligonių išgydęs Kafarnaume ir Galilėjoje, išvaręs legioną demonų Geraziečių krašte, iš mirties prikėlęs Jayro dukterį... Tačiau žmonės, girdėdami Jo mokymą Nazareto sinagogoje ir stebėdamiesi Jo padarytais stebuklais, užuot atvirai pripažinę, kad Jis tikrai yra siųstasis Mesijas iš dangaus, dėl pavydo sakė: „Jis yra dailidė, amatininkas, Marijos sūnus, kurį mes daug metų pažįstame. Argi toks žmogus gali daryti dieviškus darbus?“ Skaudžiausia šio sekmadienio Evangelijos žinia yra ši: „Ir jie piktinosi Juo“ (plg. Mk 6, 4).

Piktintis – įkristi į gilią negatyvių emocijų duobę, į kurią neatsklinda gelbstintis sveiko mąstymo spindulys. Kai dėl blogų motyvų žmogus atmeta objektyvią tiesą, nusideda, nes svarbaus dalyko atžvilgiu renkasi melą, kuris yra pagrindinė šėtono strategijos bei amunicijos dalis. Žmogus, kuris atsisako Dievo, skelbiančio ir stebuklais patvirtinančio dangiškos Karalystės atėjimą į žemę, atmeta pats save ir žengia savigriovos keliu, nes griauna savo egzistenciją.

Sveikai mąstyti – nuosekliai pripažinti objektyvios tikrovės faktus, gera valia stengtis išsiaiškinti mažiau suprantamus dalykus, kaip pelus nuo grūdų atsijoti melo šiukšles nuo tiesos deimančiukų ir daryti tokius ryžtingus sprendimus, kurie atitiktų grynos sąžinės imperatyvus, neprieštarautų Dekalogo postulatams ir vestų į aukščiausias dieviškojo gailestingumo viršukalnes.

Pavydėti – save lyginti su aplinkiniais, ir, matant juose būdo bei materialios gerovės privalumus, jausti apmaudo gėlą, kad jiems geriau gyvenime klojasi. Žmogaus viduje tūnantis riebus pavydo kirminas be gailesčio kremta bei sugriauna visus sąžinės savisaugos skydus, ir tada iš asmens sugedusios širdies dalies nebesustabdomai išsiveržia dvokiančio melo, rafinuoto pykčio ir nežabotų apkalbų pūlinių putos, padengiančios viską, kas tik jų kelyje pasitaiko... 

Popiežius Pranciškus vienoje šv. Mišių homilijoje pavydintį žmogų taip taikliai apibūdino: “Jis negieda, nemoka šlovinti, nežino, kas yra džiaugsmas, jis visada žiūri, ką turi kitas, ko neturi jis, ir dėl to jis apkarsta, ir kartumas pasklinda po visą bendruomenę. Pavyduoliai sėja kartumą. Kita laikysena, kuri kursto pavydą, - kito žmogaus šmeižimas. Pavyduolis nepakenčia, kai kitas ką nors turi. Jis mano, kad pažemindamas kitą žmogų, pasieks, kad jis pats nebus prastesnis už kitą. Jo naudojamas įrankis - apkalbos. Jei atidžiau pažiūrime, iš kur apkalbos atsiranda, pamatome, kad visada už jų slypi pavydas”.

Pavydui nugalėti reikia imtis priemonių: stengtis išsiugdyti tikrą ir nuoširdžią artimo meilę, įsisąmoninti, kad tas, kuris turi daugiau, labiau atsakingas prieš Dievą bei artimą, stengtis pavydą paversti doru lenktyniavimu vienoje ar kitoje srityje, nebūtinai toje pačioje. Šventajame Rašte parašyta: „Atmetę visokią blogybę, visokią klastą, veidmainystes, pavyduliavimus ir visokias apkalbas, lyg naujagimiai trokškite dvasinio neatmiešto pieno, kad nuo jo augtumėte išganymui“ (1 Pt 2,1).

Jėzaus atstūmimo priežastis - žmonių širdies sugedime. Anuomet Nazareto gyventojų puikybė, pavydas ir netikėjimas sutrukdė Viešpačiui laisvai lieti savo dovanų lietų... Kilo dar didesnis blogis, kai neapykanta fariziejus paskatino susidoroti su Jėzumi.  Panašiai ir postmoderniame amžiuje didelė žmonių dalis nepriima Jo dėl to, kad Jis yra kliuvinys susiformavusiam jų gyvenimo būdui. Tiesa, teoriškai jie pripažįsta, kad Dievo Sūnaus mokslas visais laikais yra aktualus, bet jie pernelyg mažai stengiasi, kad Jo žodis taptų kūnu jų gyvenime. Anot Thomo Mertono, „kas iš to, jei mėginsime gyventi taip, tarsi dvi abstrakčios mūsų būties dalys – protingumas ir gyvūniškumas – egzistuotų skyrium, kaip dvi savarankiškos tikrovės. Mes esame viena – kūnas ir siela, - ir jei negyvensime šia vienybe, turėsime mirti“.

Vysk. Ryleas įžvalgiai lygina: „Senasis Testamentas yra besiskleidžiantis Evangelijos pumpuras, Naujasis Testamentas – pilnutinai sužydėjusi Evangelija. Senasis Testamentas yra Evangelijos stiebelis; Naujasis – pilna Evangelijos varpa“. Taigi Įsikūnijusio Žodžio apsireiškimu Naujajame Testamente išsipildė visi svarbiausieji Senojo Testamento lūkesčiai ir žmonijai išbrėško naujo gyvenimo aušra... 

Bet dabar dėl mūsų širdies kovoja Dievas ir Piktasis. Kaskart patikrinkime patys save, ar laikomės tikėjimo (plg. 2 Kor 13, 5). Kartais pajusime, kad iš mūsų širdies šventovės kyla nedoros mintys, kurias sužadino priešas arba mūsų pačių lengvapėdiškas nebudrumas. Kuo arčiau Jėzaus būsime, tuo greičiau išgirsime vidinį raginimą: „Nepritark tai minčiai, vyk ją šalin...“ Tada džiaugsimės, kad Kristus padėjo mums pasiekti nors mažą, bet reikšmingą laimėjimą, kuris neišvengiamai veda į didesnius pasiekimus Jame.

Kun. Vytenis Vaškelis