BM Slide Login

Paieška svetainėje

Visų Šventųjų šventė

Visų Šventųjų iškilmė švenčiama nuo IV amžiaus. Anuomet Visi Šventieji būdavo minimi pirmąjį sekmadienį po Sekminių. Šios šventės ištakos siejamos su popiežiumi Bonifacu IV, kuris 609 metais pašventino Panteoną Romoje, jį pavertė krikščionių bažnyčia, suteikdamas jai Švč. Mergelės Marijos ir Kankinių vardą. Popiežius Grigalius III  (731-741 m.) pašventino koplyčią prie šv. Petro bazilikos Visų Šventųjų vardu ir perkėlė šią šventę į lapkričio 1 dieną, o popiežius Grigalius IV (827 – 844 m.) įvedė Visų Šventųjų iškilmes visoje Bažnyčioje.

Kai apaštalas Jonas Patmos saloje turėjo ypatingą regėjimą, matė tokį dangaus gyventojų - šventųjų – džiaugsmą, kurį žmonių kalba sunku išsakyti. Jis rašė: „Paskui regėjau: štai milžiniška minia, kurios niekas negalėjo suskaičiuoti, iš visų giminių, genčių, tautų ir kalbų. Visi stovėjo priešais sostą ir Avinėlį, apsisiautę baltais apsiaustais, su palmių šakomis rankose. Jie šaukė skambiu balsu: „Išgelbėjimas iš mūsų Dievo, sėdinčio soste, ir Avinėlio!“ Visi angelai, stovintys aplink sostą, vyresniuosius ir keturias būtybes, parpuolė prieš sostą veidais žemėn ir pagarbino Dievą, giedodami: „Amen! Palaima ir šlovė, ir išmintis, ir dėka, ir garbė, ir galybė, ir stiprybė mūsų Dievui per amžių amžius! Amen!“ (Apr 7, 9-12). Šie laimingieji skendi jau pasiekto Viešpaties džiūgavimo triumfe, o žemiškosios kelionės piligrimams tai – dar siekiamybė...

 Šventieji, būdami ramūs dėl savo laimės, amžinybėje meldžiasi už visus pasaulio žmones ir laimina juos... Pasak katekizmo, „nėra geresnių pavyzdžių už šventuosius ir nėra geresnių pagalbininkų bei užtarėjų nei jie. Vadintis kokio nors šventojo vardu, vadinasi, turėti draugą pas Dievą“. Bet čia būtinai turi būti dialogas. Jei tas asmuo, už kurį, pavyzdžiui, meldžiasi jo angelas sargas, pats niekada nesikreipia į šį savo globėją, nes abejoja ar netiki jo teikiama pagalba, tuomet dėl to žmogaus tikėjimo stokos blokuojamas angelo sargo antgamtinis veikimas. Matome, kad dažnas šiuolaikinis žmogus ne tik nepajėgia malda kreiptis į savo šventuosius globėjus, bet jis stokoja pradinio bendrystės ryšio ir su pačiu Jėzumi.

Pasak rašytojo Maurice‘o Robertso, tikintysis atsiduria dvasiniame pavojuje, jei leidžia sau nors trumpai atsitraukti nuo Kristaus meilės... Kai mūsų širdies nebepasiekia Kristaus teikiamas šventėjimas, mūsų sielos tyliai patraukia ieškoti kitų mylimųjų. Štai kodėl Jėzus yra labai rimtai kalbėjęs apie radikalų vidinį žmogaus pasikeitimą: „Jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13, 5). Jėzus ne gąsdina pražūtimi, bet primena nieku kitu nepakeičiamą kiekvieno žmogaus atsivertimo būtinybę. Šis atsivertimas – ne žmogaus prigimtį žalojančio kraštutinio apsimarinimo praktikos, bet tai – dažni bei širdingi atodūsiai: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20), „Jėzau, pasitikiu Tavimi!“ ar „Viešpatie Jėzau, gyvojo Dievo Sūnau, pasigailėk manęs nusidėjėlio!“ (...) ir kasdienybės darbai, liudijantys, kad jis iš tiesų stengiasi taip elgtis, kaip geriausias Mokytojas moko.

Bet koks žmogaus atsiribojimas nuo savo sąžinės balso ir Dekalogo individą laipsniškai nužmogina, ir jo pastangos vis labiau atsiverti netrukdomam dieviškos malonės savyje veikimui vis giliau padeda suvokti savo teisingo gyvenimo poziciją, nes, anot šv. Grigaliaus Nazianziečio, „tai - tiesus kelias pasiekti pirminio modelio grožį“.

Šis sugrįžimas – vidinis mūsų atsivertimas - į savo žmogiškosios tapatybės šaknis vyksta pasinaudojant filosofiniais samprotavimais, kurie ilgainiui perauga į teologinius svarstymus. Tėvas Marie – Dominique Philippe OP - pastebi: „Pasinerdamas į filosofiją kaip tikintis žmogus ir savo filosofijos studijas panaudodamas tikėjimo tarnystei, tampu teologu. Juo labiau esi filosofas, juo labiau esi tikintis ir teologas, jei nori suvienyti tikėjimą ir teologiją“.

Tegul mūsų vidinėje gelmėje naujai nušvinta Jėzaus kvietimas nuolat siekti atsivertimo malonės. Tik išdrįsdami  Dievo šviesoje apnuoginti savo sielą tampame atversta knyga, kurioje pagaliau patys pastebime tas susigūžimo bei uždarumo savyje puikybės klaidas, trukdžiusias mums radikaliau keisti savo mintis bei gyvenimo būdą ir panašėti į šventuosius. Pasak filosofo ir teologo E. P. Evdokimovo, „į Dievą panaši žmogaus struktūra padaro neįmanomą bet kokį autonominį žmogaus paskirties problemos sprendimą. Siela yra buvimo ir susitikimų vieta, jos prigimtis yra santuokinė...“

Šv. Augustinas, apmąstydamas šventųjų pavyzdžius, sakydavo: „Jeigu taip galėjo daryti tie ir tos, tai kodėl gi tu, Augustinai, negalėtumei to padaryti?“ Jis, veikiant malonei, tinkamai atsakė į šį klausimą – atsivertė, nenuilstamai savo raštais, žodžiais bei darbais skelbė ir liudijo Kristų iki paskutinio širdies dūžio... Mūsų šventumo vaisius – mūsų su Jėzumi vienijimosi paslaptis, kurios uždangą tegul pakelia kiti ir klausia: „Iš kur jie gavo tai, ką jie savyje turi?“

Kun. Vytenis Vaškelis