BM Slide Login

Paieška svetainėje

Didžiosios meilės žodis

Kaip iš vyro ir žmonos prigimtinės meilės kyla nauja gyvybė, taip iš Jėzaus ir žmogaus antgamtinės meilės gimsta naujo gyvenimo „kūdikis“, tai yra užsimezga savaip artimas bendravimas, kurio augančios draugystės vaisių kaip brandžiausią naują vyno gėrimą (plg. Mt 26, 29) mums bus skirta ragauti amžinybės saulėtekyje.

Ar gali žmogus, tiesiogiai patyręs gydantį Dievo Sūnaus prisilietimą, paskui atsainiai numoti ranka į savo Geradarį? Net tie devyni žydai, Jėzaus išvaduoti iš raupsų pančių, kurie nupėdino sau nepadėkoję Jam (plg. Lk 17, 17), nemanau, kad vėliau neatsikvošėjo ir nors panosėje kažką panašaus ištarė: „O dėkui, dėkui už sugrąžintą sveikatą, gerasis stebukladari!“

Kai apmąstome šio sekmadienio Evangelijoje vieno raupsuotojo išgydymą, prie kurio prisilietė Jėzaus ranka, trykštanti žmogaus būtį perkeičiančia neregėta gailestingumo čiurkšle, ir pasigirdo Visatą bei mažiausią gyvybę palaikantis žodis: „Noriu..!“ (Mk 1, 41), nukrito Dievo paslapties uždanga ir visi supratome, kad Viešpats yra įsikūnijusi meilė, ir jai neprilygsta niekas.

Tikrieji raupsai – mūsų nuodėmės. Ligonį išgydyti iš raupsų ligos – dovanoti galimybę naujam gyvenimui, o sunaikinti jo nuodėmes – taip tikėjimu apšviesti asmens širdį bei protą, kad jis, tapęs nauju kūriniu Kristuje, neabejotų, kad jau dabar tikrai priklauso mažutėlių „luomui“ (plg. Mt 18, 3) ir drauge su Juo yra pasodintas danguje, idant galėtų nuskęsti beribio džiaugsmo jūros gelmėje (plg. Ef 2, 7)...

Nors Jėzus buvusį raupsuotąjį primygtinai prašė, kad neskelbtų išgydymo stebuklo, bet Jis nebejotinai žinojo, kad išgydytasis netrukus „nusidės“, nes jo širdis, veikiant Šventajai Dvasiai, iš džiaugsmo pradės šokinėti krūtinėje, o jo atsivėrusi burna prapliups ditirambais Aukščiausiojo šlovei. Taigi šiuo atveju vertėjo išgydytajam neskubėti vykdyti „neapgalvotą“ Dievo paliepimą, kad paskui, kai aplinkiniai sužinos, ką padarė Jėzus, galėtų tarti: „Tokio stebuklo mūsų akys niekada neregėjo“.

Gerai, kad Jėzus draudė išgydytajam skelbti Jo atliktą šventą darbą. Pagalvokime, kas galėjo įvykti, jei buvęs raupsuotasis būtų visiems šaukęs: „Mane iš šios ligos galėjo išgydyti tik Dievas, vadinasi, Jėzus yra Dievo siųstasis Mesijas, pats Dievo Sūnus...“. Į šitokį liudijimą blogos valios fariziejai nebūtų nesureagavę. Iš pavydo užsirūstinę jie galėjo anksčiau laiko pradėti alsuoti mirtina neapykanta Jėzui, ir, užbėgę kitiems įvykiams už akių, imti ir surengti Linčo teismą, skirtą Nekalčiausiajam.

Jėzus dėl mūsų pats tapo raupsuotuoju, nes prisiėmė mūsų visas kaltes ir jas užnešė ant Kryžiaus. Įvyko Atpirkimas, nes Kristus prisikėlė. Dabar mes gyvename Jame ir už viską dėkojame Jam. Ypač iš Jo ir uoliųjų krikščionių mokomės gyvybiškai būtinos kantrybės dorybės.

Ravensbriukas – vokiečių koncentracijos stovykla (į šiaurę nuo Berlyno). Joje 1944 metais už žydų nuo nacių slėpimą kalėjo garsi olandė Korė ir jos sesuo Betsė ten Bom.  Kartą jos slapčia skaitė Naująjį Testamentą. „Skaityk toliau, - tarė Betsė. – Tai - ne viskas“. „O, taip: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje...“ (1 Tes 5, 16 – 18). „Už viską dėkokite!“ „Tai mes galime padaryti. Galime pradėti tiesiog dabar dėkoti Dievui už viską šiame naujame barake!“ Korė, pažvelgusi į Betsę, paskui apsidairiusi po tamsią, pridvokusią patalpą, pratarė: „Už ką gi?“ „Už tai, kad esame kartu“. Korė prikando lūpą. „O taip, Viešpatie Jėzau!“ „Už šitą, kurią laikai rankose“. Korė pažvelgė į Bibliją. „Taip! Dėkui Tau, brangusis Viešpatie, kad nebuvo inspekcijos, kol mes esame čia. Ačiū Tau už visas moteris čia, šioje patalpoje, kurios sutiks Tave šiuose puslapiuose“. „Taip, - tarė Betsė. – Ačiū ir už tokį susigrūdimą čia, nes dar daugiau moterų išgirs Tave!“ Ji viltingai pažvelgė į mane. „Kore! – paragino ji“. „Gerai. Dėkoju Tau už prikimštus, dūstančius, perpildytus barakus“. „Ačiū Tau, - ramiai tęsė Betsė, - už blusas ir už...“ „Už blusas! To jau buvo per daug“. „Betse, netgi Dievas manęs niekaip nepadarys dėkingos už blusą“. „Už viską dėkokite, - pacitavo ji. – Nesakoma: „Už malonius dalykus. Blusos yra dalis tos vietos, kur Dievas mus įkurdino“. „Ir taip mes stovėjome tarp gultų ir dėkojome už blusas. Bet šįkart aš buvau įsitikinusi, kad Betsė neteisi“. 

Viešpatie, dėkojame už mūsų vidinių raupsų išgydymą. Dabar mes geriau suvokiame gilią Tavo žodžio „Noriu“, prasmę. Korė ir Betsė mus moko dar labiau Tavimi pasitikėti ir nesiliauti Tau dėkojus. Jos, būdamos mirties pašonėje, geriausiu būdu vykdė Tavąjį troškimą. Mokomės iš jų, kaip reikia dėkoti Tau net tada, kai tenka patirti skaudžius likimo smūgius, kurie mums primena iki galo nesuvokiamą Tavo meilės begalybę – „TROKŠTU“.

Kun. Vytenis Vaškelis