BM Slide Login

Paieška svetainėje

Prisilietimo šauksmas naujam gyvenimui

„Žmogus – gelmė, o širdis jo – bedugnė“ (Ps 64, 7). Individas visos savosios dvasios gelmės nepajėgia aprėpti, bet gali įkristi į savo vidaus bedugnės tuštybę, ir iš jos be kito pagalbos neišsiropš. Pirmiausia esame pašaukti pažinti Dievą, kad Jo šviesoje suvoktume savo žmogiškąjį trapumą, kilniausios tapatybės Jame vertę, kad mus aplankytų aiškumas, jog tik su Kito pagalba galėsime iki galo „išsilaižyti“ iš savo nuodėmių liekanų žaizdų ir Jo pasiliekančioje ramybės artumoje kaip Kristus tarnauti kitiems...

Kai Petro uošvė bejėgiškai gulėjo karščiuodama, kantriai mokėsi nuolankumo mokykloje priimdama kitų patarnavimus, bet kai tik prie jos prisilietė Jėzus, išsivadavo iš ligos pančių ir, įkvėpusi naujo laisvės oro, su veržliu dėkingumu iškart ėmė tarnauti naujo gyvenimo Davėjui darydama gera aplinkiniams. Ji tikrai pasveiko, nes jos nekompromisinė  tarnystė Viešpačiui buvo gražiausia Jam dėkojimo forma.

Kitaip nutiko su dešimtimi raupsuotų vyrų, kuriuos Jėzus išgydė, bet tik vienas iš jų už išgydymą pagarbino Dievą (plg. Lk 17, 15). „Kur dar devyni?“, - klausė Kristus, bet, deja, šio klausimo nebegirdėjo tie, kurie su išgydytu samariečiu turėjo drauge parpulti ir pagarbinti Tą, kuris ne tik dovanoja kūno sveikatą, bet ir apvelka džiugaus išgelbėjimo drabužiu (plg. Lk 17, 19). Taigi jei kas nors, gavęs dovaną net mintyse nepadėkoja tam, iš kurio ją gavo, serga nedėkingumo raupsų liga. Bet tas asmuo, kuriam pats Dievo Sūnus vien iš begalinio gailestingumo suteikia kūno išgydymo dovaną, greitu laiku užmiršta Jį, yra nevertas išgydymo, nes rizikuoja susirgti pragaištinga puikybės liga. Žmonės, kurie nedėkoja Dievui ir negarbina Jo, vaikšto tarsi ant savojo „ego“ peilio ašmenų, ant jų gali užgriūti svyruojanti pasaulio tuštybių mugės siena... Kas liks iš žmogaus, kuris savo likimą grindė tik netikru savuoju „aš“?

Petro uošvę Jėzus išgydė ir išgelbėjo. Ji su dviguba energija pasišventė savo tarnavimo pašaukimui, kurio ilgėjosi sunkiai sirgdama. Kiekvienas žmogus, kuris, atsidūręs ligos gniaužtuose, pažada Viešpačiui, kad išgydytas dar uoliau Jam tarnaus, nenumaldomai priartina savo išgijimą ir galutinį išgelbėjimą. Net jei Dievas šiuo metu ir nenumato ligoniui kūno pasveikimo (galbūt Jis, kaip Visažinis, regi, kad šis Jo vaikas jau tinkamai pasirengė ne tik būsimo naujo kūno perkeitimui, bet ir tikrosios žmogaus substancijos – sielos bei dvasios - išgelbėjimo pilnatvei), verta atsiminti, kad tai, ką Jis rengiasi suteikti ligoniui, yra tobuliausia, nes Jis visada išlieka nekintantis savajame įsikūnijančio gailestingumo teikime.

Be abejo, prisimindami Jėzaus žodžius: „Visa, ko tikėdami melsite, gausite“ (Mt 21, 22), mes pagrįstai net su dėkojimo dvasia tikime bei laukiame šio pažado išsipildymo, kol dar gyvename žemėje. Todėl iš tiesų sulaukiame išgydančių Jo stebuklingų ženklų... Tačiau Dievui tik turėtume reikšti begalinį dėkingumą, jei Jis imtų ir tarsi save pranoktų, tai yra, užuot išklausęs mūsų maldą, pavyzdžiui, dėl mūsų namiškio kūno išgydymo, suteiktų jam naujos gyvybės alsavimą saulėtoje amžinybėje. Dievas didesnei savo garbei bei asmens gerovei neretai savaip pakoreguoja mūsų maldas. Jei tikime, kad Jis mums trokšta tik geriausių dalykų, tuomet savo maldinguose prašymuose paliksime ir tam tikrą rezervą: „Viešpatie, teišsipildo Tavo švenčiausia valia“.

 Rašytojo Dž. Č. Railio mintims netrūksta įžvalgumo: „Jėzui svetimas dalinis išgydymas ir tik iš dalies atliktas. Tegul išgydytieji pasitiki Jėzumi ir žengia pirmyn. Siela, kuriai atleista, visada bus įgalinta patarnauti Kristui. Tai - paguoda visiems, kurie iš tiesų tarnauja Kristui, bet yra varginami savo silpnumo. (...) Liūtas, kuris dabar jiems varo siaubą, bus surakintas grandine. Juos palaikys, sustiprins ir ves ta pati maloninga ranka, kuri anksčiau juos palietė ir išgydė. Viešpats Jėzus niekada nepraras savo avelės. Jis myli iki galo tuos, kuriems atleido... Nors kartais jie bus prislėgti, bet niekada nebus atstumti. Išgydyta siela visada patarnaus Viešpačiui. Malonė visada ves į šlovę“.

Taigi kaskart malda, tvarkingo gyvenimo būdu bei tikėjimo darbais stenkimės pagauti visuotinės dieviškos tvarkos dėsnių ritmą... Užuot samprotavę, kad gyvensime tik taip, kaip mums asmeniškai patinka, verčiau klauskime: „Kokia man skirta Dievo valia, kad gyvenčiau produktyviau ir atlikčiau tai, ką man Jis paskyrė?“

 Nors Jėzus sau užsikrovė mūsų ligų naštas (plg. Mt 8, 17), visų ligonių neišgydė. Jo išgydymai turėjo kilnesnį tikslą. Jie ir dabar liudija vis besiplečiančią Dievo karalystę. Jos nariai, siekdami pasiekti dieviškos sveikatos pilnatvę danguje, nuolat mokosi taip atsiduoti Viešpačiui, kad Jis juos galėtų “susargdinti“ savąja meilės “liga“, kurios gydymui vaistų niekada nebus išrasta.

Kun. Vytenis Vaškelis