BM Slide Login

Paieška svetainėje

Malonės Motina

Kilusi iš karaliaus Dovydo giminės, gimusi be dėmės, kas prie Jos artės, tas Dievo šviesą lies... Dievo Sūnus pas mus iš dangaus ateidamas per Mergelę Mariją didžiai pagerbė kiekvieno žmogaus prigimtį, nes ne kokiam nors kitam Žemės padarui, bet būtent tik žmogui suteikė dieviško tapatumo savybių, kurios, tiesa, dėl pirmykščio neklusnumo Kūrėjui buvo praradusios harmonijos spindesį. Tačiau Visagalis nenusigręžė nuo žmogaus, vaikščiojančio su nuodėmių kupra, ir sumanė iš nebūties pašaukti kitokį žmogų, kuris jau nuo pat prasidėjimo momento būtų apdovanotas tokia nekaltumo palaima, kuri pranoksta kiekvieno klystančio žmogaus dorybingumą.

Nors Mergelė Marija gimdama buvo iškart apsiausta nežemišku tyrumu ir kilnumu, bet tarp Jos ir Aukščiausiojo nededame lygybės ženklo, nes Ji visada liks tik kūriniu. Tačiau savo herojiška meile, paliudyta ypač Kryžiaus papėdėje, Ji visais laikais iškalbingai bylos, kad tie, kurie seka Jėzaus pėdomis, taip pat kaip ir Ji bus amžinai Jame išaukštinti.

Žvelgdami į Mariją kartais galime pagalvoti, kad, nepaisant Jos nepakartojamos kančios būnant prie merdinčio Sūnaus, vis dėlto Jos gyvenimo našta pernelyg neslėgė Jos širdies ir pečių. Tiesa, Ji nekentėjo kaip tie, kurie, pavyzdžiui, pasineria į gilų nusiminimą, kai girdi populistų politikų neįgyvendinamus pažadus ir bergždžiai juos širdyje ar net ir lūpomis kaltina... Bet Ji kaip Jėzaus ir mūsų Motina, įsidėmėdama visus Jo žodžius ir svarstydama savo širdyje (plg. Lk 2, 19), ne tik džiaugėsi savo amžinos lemties neišskiriama draugyste su savuoju Sūnumi. Dievas Ją iš anksto rengė būsimiems lemtingiems žmonijos įvykiams, kad Ji, apsireikšdama Lurde, Šiluvoje, Fatimoje ir kitur, taptų nepalaužiamo ir nuoseklaus dvasinio brandumo Moterimi, kuri per rožinio maldą bei atgailos darbus tikintiesiems rodo tiesiausią kelią į išganymą. Kaip Ji anuomet patyrė širdies skausmą, nes nujautė, kad teisiojo Simeono išpranašauti žodžiai neišvengiamai pildysis (plg. Lk 2, 34–35), taip ir dabar Jos širdį perveria skausmo kalavijai, kai Ji mato savo vaikus, atgręžiančius nugarą tiesai ir atveriančius savo širdis melui.

Niekada nepraras aktualumo šie pal. Jono Pauliaus II žodžiai: „Marija dalijasi su mumis mūsų žmogiškuoju būviu, tačiau yra visiškai atvira Dievo malonei. Nepažinusi nuodėmės, Ji sugeba atjausti bet kokį silpnumą. Ji supranta nuodėmingą žmogų ir myli jį motinos meile. Todėl Ji stovi tiesos pusėje ir dalijasi su Bažnyčia jos našta - visiems ir visada priminti moralės reikalavimus. Dėl tos pačios priežasties Ji nesutinka, kad nuodėmingas žmogus būtų suvedžiotas tų, kurie linkę jį mylėti, pateisindami jo nuodėmę, nes Ji žino, jog Jos Sūnaus Kristaus auką tai padarytų be galios. Joks išteisinimas, paskelbtas nuolaidžiaujančių filosofinių arba teologinių mokymų, negali padaryti žmogaus laimingo; tik Kryžius ir prisikėlusio Kristaus šlovė gali suteikti ramybę jo sąžinei ir išganymą“.

Ir mes nesutinkame, kad dėl vergavimo praeinantiems nuodėmingiems malonumams, dalis visuomenės narių ne tik prarastų sveiką protą, bet ir amžinosios laimės Uostą. Todėl drauge su Motinos Marija meldžiamės už klystančius ir klaidinamus pirmiausia mūsų gyvenamoje aplinkoje žmones ir aukojame įvairius gyvenimo kryželius už jų sugrįžimą pas Dievą, o per Jį – ir į save. Pats gyvenimas diktuoja įvykius ir skatina šitaip rašyti. Netrukus, viską palikęs, skubėsiu pas sunkų ligonį. Deja, jis – sukaustytas skausmingos priklausomybės grandinėmis...

„Mano vaikeliai, kuriuos aš ir vėl su skausmu gimdau, kol jumyse išryškės Kristaus atvaizdas“ (Gal 4, 19). Ne tik Marijai tinka šie žodžiai.

Kun. Vytenis Vaškelis