BM Slide Login

Paieška svetainėje

Dangus prasideda čia ir dabar

Rojaus dieviškoje panoramoje išryškėja viena nežemiško grožio figūra: Švenčiausios Trejybės „šešėlyje“ milijardai išgelbėtųjų regi didingąją Dievo Sūnaus ir visų Žemės vaikų Motiną Mergelę Mariją, kurios kadaise ištartas „fiat“ tapo viena iš kertinių malonės kolonų, ant kurių buvo pastatytas tiltas, sujungęs paklydusios žmonijos ir būsimosios Tėviškės krantus.

Malonu žinoti, kad kai kurių protestantiškų bendruomenių nariai ima vis labiau gerbti Mariją, pagimdžiusią Atpirkėją. Bet šią pagarbą pranoks jų nuoširdus aiktelėjimas iš nuostabos, kai jie Danguje išvys antrąją Ievą – Mariją, išaukštintą Dievo artumoje, ir neabejotinai suvoks, kad pasaulio istorijoje Jos tarpininkavimo tarp žmonių ir Jėzaus vaidmuo buvo nepalyginamai įvairiapusiškesnis ir svarbesnis, nes pasirodys, kad Jos maldingo rūpesčio skara gobė ir tuos krikščionis, kurie net nebuvo tikėję, jog Ji juos į amžinosios Jeruzalės miestą lydėjo užtariančia maldos galia.

Kaip prieš Dievo Sūnų suklumpa kiekvieno geros valios žmogaus kelis, nes Jis dėl mūsų tikrosios laimės apiplėšė pats save (Fil 2, 7), taip ir prieš Mariją, dėkingumo kupini, lenkiame galvas, nes Ji, visus dalykus iš Viešpaties priimdama į savo širdį, svarstė apie jų prasmę bei vertę (žr. Lk 2, 19) ir darydavo tokius sprendimus, dėl kurių Ji mums tapo sektinu dieviško nuolankumo žiburiu (žr. Lk 1, 48 – 49). Dar daugiau: visa Jos esybė buvo apsiausta saulės, net mėnulis prisiglaudė prie Jos kojų, o ant Jos galvos žibančios žvaigždžių keteros (žr. Apr 12, 1) liudijo, kad Ji, dar būdama Žemėje, jau yra įvedama į naujos tikrovės prieangius... Tačiau kad su perkeistu kūnu ir siela Marija būtų atgaivinta Kristaus prisikėlimo šlovėje (žr. 1 Kor 15, 22), Ji turėjo Jo kartumų taurę išgerti iki paskutinio lašo, nes į Dangų „bilietas“ išties nemažai kainuoja (žr. Apd 14, 22). Žinoma, per gyvenimą galime eiti kaip ta pirmą kartą įsimylėjusi porelė, kuri žiedais kvepiančioje alėjoje ir saulės nutviekstoje lapijoje, viską užmiršusi pasaulyje, guviai žingsniuoja ir šnekučiuojasi. Bet ko bus verta jų meilė paaiškės tada, kai jaunuolis dovanodamas savo draugei simpatiškų šypsenų puokštę, suvoks, kad yra ne tik aromatą skleidžiančios rožės, bet ir jų spygliuoti stiebeliai, simbolizuojantys, kad mūsų dėmesingumas, paslaugumas, kantrybė, romumas, paprastumas, atvirumas ir kitos dorybės, idant jos augdamos skleistų patrauklaus gerumo kvapsnį kitiems, turi būti kasdien apvalomos nuo bet kokių savimeilės priemaišų.

Kartais jaučiame didesnį dvasios pakilumą, ypač kai sekasi atlikti darbus ir patarnauti kitiems. Iš tiesų turime už ką dėkoti Dievui. Bet kai mūsų gyvenimo padangę užtemdo (mūsų įsivaizduojamas) pernelyg tamsus rūpesčių ir išbandymų debesėlis, ir Dievas nuo mūsų, atrodo, taip toli – lyg už jūrų marių, tada neretai pradedame širdyje sau dejuoti, murmėti ir imame Juo mažiau pasitikėti.

Rašytojas Oswaldas Chambersas nestokojo įžvalgumo: „Ar galime dirbti savo darbą, kai atrodo, kad Dievas užantspaudavo Dangų? Kai kurie iš mūsų nori būti nuolat ryškiai apšviesti šventieji su aukso nimbais, nuolat spindintys iš įkvėpimo. (...) Savimi pasikliaujantis šventasis Dievui nenaudingas. Toks šventasis yra tikra anomalija, jis netinkamas kasdieniam gyvenimui ir visiškai nepanašus į Dievą. Esame čia ne tam, kad elgtumėmės tarsi nesubrendę (...), o kad, būdami vyrai ir moterys, dirbtume šio pasaulio darbą. Jei mes nuolat bandome susigrąžinti tas išskirtines įkvėpimo akimirkas, tai yra ženklas, kad norime ne Dievo. (...) Įkvėpimo akimirkų neturime laikyti gyvenimo norma – mūsų darbas yra mūsų norma“.

Jėzus, kai Jį pažįstame ir prie Jo artėjame, yra mūsų įkvėpimų ir visų palaiminimų versmė. Mergelė Marija, būdama Jo artimybėje ir stovėdama prie Kryžiaus, pakėlė didžiausio skausmo naštą. Ji geriau už mus suvokia kančios prasmę ir motiniška širdimi padeda ypač tiems, kurie kreipiasi į Ją rožinio bei kitomis maldomis. Ji neieškojo antgamtinių vizijų vien dėl jų pačių. Bet Ji be galo mylėjo ir myli Sūnų, todėl Jis už Jos ištvermingą tikėjimą bei pasitikėjimą Jai suteikė didžių dalykų (žr. Lk 1, 49).

Ir mūsų gyvenimo norma – darbais liudyti tikėjimą, kad per Danguje išaukštintą Mergelę Mariją dar nuosekliau artėtume prie Jėzaus – mūsų visos egzistencijos esminio Pamato ir kelrodės Žvaigždės, - vedančios mus į Anapusybės džiaugsmo pilnumą.

Kun. Vytenis Vaškelis