BM Slide Login

Paieška svetainėje

Tėvo diena ir Devintinės

Kai Dievo įsteigtą šeimos instituciją sekuliarus pasaulis vis labiau ignoruoja ir net atmeta (antai Airijoje neseniai vykę visuotiniai rinkimai atskleidė piliečių širdžių bei minčių visišką sumaištį, nes didelė gyventojų dalis, veikiama keistų motyvų, siekia savo šalyje įtvirtinti gėjų santuokas), krikščionys laikosi egzistenciškai svarbaus ir nekvestionuojamo tiesos principo: Dievo bei Bažnyčios palaiminta vyro ir moters santuoka yra svarbiausia bei vienintelė visuomenės išlikimo garantija ir niekuo kitu nepakeičiama amžinąją gyvybę – nepakartojamą naujagimio džiaugsmingą krykštavimą, skirtą žemei bei dangui - teikianti ląstelė. O pritarimas gėjų santuokoms bei laipsniškas jų plitimas liudija, kad įsivyraujančios hedonistinės ir perdėm liberalios žmonių nuostatos taip supainioja daugelio individų mąstymą, kad paprasčiausiai jie nebepajėgia atskirti blogio nuo gėrio. Tai – kelias, artinantis mūsų visuomenės civilizacijos žlugimą...

Pagal Dievo kūrybos planą tėvas ir motina vaikų ugdyme užima tokią svarbią vietą, kad niekas ir niekada negali pakeisti jų išmintingos meilės vaikams, nes jos kamienu iš Šventojo Rašto šaknų sruvena visapusiško gyvenimo syvai. Jei kuris iš sutuoktinių stokoja artimesnio santykio su Dievu arba jo išvis neturi, tada jo tapatybė sužeista puikybės, trukdančios savo tikrąjį „aš“ vertinti malonės požiūriu. Tada žmoguje įsikerojęs savanaudiškumas sako: „Tu, šeimos tėve, ir šiaip daug dirbai firmoje, todėl grįžęs namo, krisk į konformizmo guolį, gyvenk vien dėl savęs... Savajai žmonai patikėk visas savo vaikų auklėjimo pareigas ir kitus reikalus“. Toks tėvo (rečiau motinos) išsikerojęs egoizmas veda į šeimos subyrėjimą.

Kristus mus moko į šeimą žvelgti giliau ir plačiau. „Jis atsakė pranešusiam: „Kas gi mano motina ir kas mano broliai? Ir, ištiesęs ranką į mokinius, tarė: „Štai mano motina ir mano broliai! Kiekvienas, kas tik vykdo mano dangiškojo Tėvo valią, yra man ir brolis, ir sesuo, ir motina“ (Mt 12, 48 – 50). Taigi visi mes, tikintieji, priklausome tai Jėzaus šeimynai, kurios pagrindinis tikslas yra iki galo įvykdyti Dievo Tėvo valią – pasiekti Dangų, tai yra, kad Bažnyčia, kaip mistinio Kristaus Kūno narių nuotaka, būtų pasirengusi akis į akį pasitikti Kristų, kaip tikrąjį savo išganymo laimės Jaunikį.

Švęsdami tėvo šventę ir sveikindami šeimų galvas (1 Kor 11, 3), suprantame, kad daugelio vyrų ir tėvų netikėjimo nuodėmėmis sužeistą savimonę gali išgydyti tik Kristus, kuris kviečia vyrus, žmonas ir vaikus ateiti pas Jį (Mt 11, 28). Kai šis kvietimas vykdomas, sutuoktiniai, būdami Jo artumoje, pirmiausia negali neatgailauti dėl padarytų klaidų. Jie vienas kito atsiprašo ir atleidžia nuoskaudas. Jie skuba prie Dievo gailestingumo šaltinio, kuris yra Susitaikymo sakramentas. Jie sekmadieniais (be svarbios priežasties) nebepraleidinėja šv. Mišių šventimo, nes junta savyje augantį poreikį paklusti gyvajam Dievui. Tėvai pasikviečia savo sūnų bei dukrą ir drauge taria „Tėve, mūsų“ maldos žodžius... Vaikai neakli. Jie mato tikras permainas, vykstančias jų namuose, ir jiems tai – geriausia pamoka.

Iš tėvų – lyderių, kurie stengiasi Kristaus tarnystės dvasia persmelkti kasdienybę, - bus pareikalauta ištvermingos kantrybės. Jie kels širdis aukštyn ir su pasitikėjimu atras raktą į Visagalio Tėvo Širdį. Joje atpažins savąją vertę. Šį dangiškojo Tėvo planą iš dalies atskleidžia rašytojas G. MacDonaldas: „Tėvas pasidalins su jais savo gyvenimu ir prigimtimi – padarys juos stiprius, kur Jam svarbi jėga, švelnius ir gailestingus kaip ir Jis yra švelnus ir gailestingas; piktus kaip ir kur Jis pats yra piktas. Net ir nereikšmingos valdžios srityje Jis suteiks jiems tokią pačią galią, kurią turėjo Jėzus gyvendamas žemėje, kuris gyveno tobulo vyro gyvenimą ir kurio darbai buvo tobulos žmonijos darbai... Kai pradedame galvoti su Juo, kai sūnaus ir tėvo norai sutampa, kai sūnaus darbai yra tokie patys kaip tėvo, tuomet jis yra tėvo sūnus, tuomet esame Dievo sūnūs. Niekas, išskyrus vaiką, negali tapti sūnumi. Čia kalbame apie dvasinę brandą; tik tapęs vyru, vaikas iš tiesų ir besąlygiškai yra sūnus“.

Dievas Tėvas nėra bejausmis. Ir Jis gali teisėtai supykti ant valingai nusidedančiųjų... Bet Jis nepalyginamai labiau džiaugiasi tais vyrais, kurie nepaisant nuopuolių, pripažįsta savąsias klaidas artimųjų akyse, mokosi prisiimti atsakomybę už pareigų atlikimą šeimos židinyje, savo žmonas priima kaip lygiaverčius asmenis, ir taip stengiasi joms liudyti nesavanaudišką paslaugumą, kaip tai darė pats Kristus iš meilės guldydamas galvą už Bažnyčią (Ef 5, 25).

Kai pasaulio kunigaikštis vilios vyrą nepaisyti sąžinės budraus balso ir sakys: „Truputį atsipalaiduok, žmogau, - štai yra proga neištikimybei, pasinaudok ja...“, tuomet vyras primins, kad turi puikią žmoną bei vaikus, ir kad juos sieja ypatingos bičiulystės saitai. Jis Jėzaus vardu nuvys gundytoją šalin ir jo širdies ramybė nematys vakaro šešėlių.

Devintinės – tai devintos savaitės po Velykų ketvirtadienis. Tądien anksčiau būdavo švenčiama Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė. Dabar ji keliama (tikinčiųjų patogumo dėlei taip daroma ir kituose kraštuose) į sekmadienį. Devintinių šventė - proga tikintiesiems dalyvauti procesijoje, kurioje išreikšime savo pasiryžimą drauge su eucharistiniu Kristumi eiti per visą šį laikinąjį gyvenimą, kol nukeliausime į Dievo Tėvo namus.

Devintinių procesija – tai tikinčiųjų tarpusavyje vienybės pajauta, kad, nepaisant tam tikrų mūsų pomėgių, požiūrių ir kitokių skirtumų, mus vienija dieviškoji Duona – Kristus. Kaip Jis ant kryžiaus buvo „perlaužtas“, bet nepalūžo, taip ir mes, kai kartais būsime laužomi kaip duona, tai yra (nepaisydami patiriamo nuovargio bei kitų sunkumų, susijusių su apaštalavimu) vis tiek aplinkiniams dalinsime Jo gerumo duonos riekes, tada nejučiomis tapsime Jo gyvybės šviesą spinduliuojančiomis monstrancijomis, kurios negali neapšviesti tų mūsų brolių ir seserų, kurie yra šalia mūsų.

“Eina Tas, kuris mus gina ir ramybę mums dalina. Eina mūs viltis tikroji ir gyvybė amžinoji“. Tad, Jėzau, eisime drauge visur su Tavimi, nes pasak popiežiaus šv. Jono Pauliaus II, Tu, būdamas duonos paplotėlyje, esi realesnis už visatą, Tavyje labiau buvimo pilna, Tavyje kur kas daugiau Žodžio – tai giesmė, užtvindanti jūras, (...) tai Dievas tremtyje“.

Kun. Vytenis Vaškelis