BM Slide Login

Paieška svetainėje

Jis, tėvynė ir mes

Dievas, tauta ir jos žmonės – vertybės, kurios niekuo kitu nepakeičiamos. Čia esminis dėmuo yra Esantysis, nes, kai mums dar nebuvo suteikta egzistencija, Jis buvo mums dar negimus... Panašiai esti su Jo meile. Jei turėtume tikėjimo pilnatvę ir darytume nuostabius darbus, bet neturėtume meilės, būtume niekas (plg. 1 Kor 13, 1 - 3).

Artėjanti Vasario 16 – oji mūsų tautai suteikė laisvę gyventi Jėzaus „nelaisvėje“, kad, tapę didžiosios Dievo Tautos, Bažnyčios, dalimi, galėtume sąžiningai bei sąmoningai savo gebėjimais prisidėti prie mūsų valstybės visuotinio gėrio kūrimo ir ilgėtis antrosios Tėvynės, nes tik joje bus pilnai patenkinti visi mūsų egzistenciniai lūkesčiai. Taigi mūsų kojos tvirtai stovi ant gimtinės žemės, o mūsų širdis bei mintys dėkingai kyla aukštyn, nes dangus mums dovanoja viską, kas teikia vidinę ramybę (kartais net kančioje) prasmingai gyventi.

Besiruošiant valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimui, per žiniasklaidos priemones visuomenė plačiau supažindinama su žymiais šviesuoliais, savo uždegančiu patriotizmu, nepalaužiamu tikėjimu ir kūrybingu talentų panaudojimu įnešusiais istorinį indėlį į 1918 metų Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo aruodą. Antai LRT televizijos žiūrovai plačiau supažindinami su Vasario 16 – osios akto signatarais... Kai žmonės daugiau sužino apie savo šalies herojus, gilėja jiems pagarba; kai kurie ima ir savęs klausia: „O kuo gi ir aš galėčiau būti naudingas savo kraštiečiams?“ Vien toks ar panašus klausimo kėlimas išjudina polėkiui žmogaus pasąmonėje snaudžiančius vidinius resursus...  

Kaip šiemet numatomas popiežiaus Pranciškaus atvykimas į Lietuvą daugeliui suteiks naują postūmį plačiau pažinti krikščionybę, taip rengimasis Vasario 16 – osios Šimtmečio šventei tautiečius žadina domėtis mūsų gimtinės istorija, ugdo tautinę savimonę ir sukelia sveiką pasididžiavimo jausmą, skatinantį tarti: „Esame garbingos šalies lietuviai ir visada tokie liksime“. Nors amžinybė neišdildys mūsų tautinės savasties šaknų kodo, bet kai turėsime danguje malonę, Dievui leidžiant, susitikti su įvairių tautybių dangaus gyventojais, mes neklausinėsime: „Iš kokios žemės vietovės čia atkeliavai?“, bet tada mums, pagarbiai ir su oriu kilnumu žvelgiant vieniems į kitus, rūpės tik vienas dalykas – kuo giliau pasinerti į Jėzaus širdies meilės begalybės jūrą, nes joje galutinai išaiškėja Jo ir mūsų neatskiriamos bendrystės tapatybė.

Prisiminkime vieną žymiausių lietuvybės puoselėtojų - mokslininką, istoriką ir publicistą šveicarą Juozą Eretą, kuris 1919 metais atvyko į Lietuvą ir tapo ją savo kūrybingais darbais garsinančiu lietuviu... Nors 1941 metais dėl bolševikų persekiojimo jis su šeima grįžo į Šveicariją, tačiau niekada neužmiršo Lietuvos: įsitraukė į Šveicarijos lietuvių bendruomenės veiklą, skaitė paskaitas Vasario 16 – osios minėjimuose ir susitikdavo su lietuviais kitose šalyse.

Prof. J. Eretas, būdamas giliai tikintis, įžvalgiai rašė: „Dievo dovanos neturi gulėti paslėptos. Dėl to mes privalome pasinerti į Dievo paslaptis, kad būtume Jo malonės dalyviais. Tačiau mes neturime taip Dieve paskęsti, kad nebeprisimintume žemės, kurioje privalome darbuotis (...) Krikščioniškos valstybės kūrimas yra moralinė pareiga. Kas šalinasi nuo savo politinės pareigos, tas nusikalsta, nes gėris, kuris galėjo būti padarytas, nebuvo atliktas. Todėl toks žmogus dvigubai kaltas dėl blogio, kuris dėl jo abejingumo atsirado valstybėje.

Lietuva man tapo antra tėvyne ir mano gyvenimo turiniu. Ten išgyvenau savo kūrybingiausius metus, atradau bičiulių ir asmenybių, kurie ir dabar apšviečia mano gyvenimo kelią – Paltaroką, Reinį, Matulevičių, Būčį, Jakštą, Šalkauskį, Dovydaitį, Pečkauskaitę, Krupavičių, Pakštą... Man negaila nė vieno prakaito lašo, kurį liejau dėl pavasarininkų ir ateitininkų nuolatos keliaudamas skersai ir išilgai po šalį“.    

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzų, kuris Kafarnaumo sinagogoje mokė žydus, ir savo mokymo tiesų galią paliudijo iš žmogaus išvydamas netyrąją dvasią (plg. Mk 1, 26). Mūsų pliuralistinėje visuomenėje daugėja žmonių, kurie virtualią interneto realybę tapatina su objektyvia gyvenimo tikrove. Tai sukelia augančią vidinę prieštarą, nes priklausomybė nuo interneto liudija, jog neįmanoma tarnauti dviem šeimininkams (Mt 6, 24) - Dievui ir kūriniui. Mokslininkai ištyrė, kad pernelyg intensyvus įsitraukimas į bendravimą su draugais virtualioje erdvėje; daugybės valandų skyrimas įvairios informacijos paieškoms internete ir nebegalėjimas atsitraukti nuo kompiuterinių žaidimų yra priklausomybės formos, panašios į priklausomybę nuo narkotinių medžiagų, alkoholio, lošimų ir kitų dalykų.

Internetas – gėrio ir blogio pasauliai. Protingai naudojantis šia priemone, pavyzdžiui, kai skaitome krikščioniškus bei patriotizmo dvasią skleidžiančius tekstus, stiprinančius mūsų pasaulėžiūrą; žiūrime tikėjimą stiprinančius filmus, dvasinį gyvenimą ugdančias laidas ir panašius dalykus, internetas yra vienas iš demokratijos bei pilietinės visuomenės kertinių atramų, prisideda prie mūsų šalies Nepriklausomybės įtvirtinimo... Tačiau, kai per internetą rafinuotais pavidalais skleidžiamas melas užvaldo ypač jaunimo mąstymą ir griauna jų širdžių šventovių sakralumą, tada jis tampa šėtono įrankiu, naikinančiu elementarias visuomenės moralės normas ir plačiai atveriančiu duris tautos  dvasiniam žlugimui...

Jėzui pavedame savo Tėvynę ir jos žmones. Vieningai meldžiamės ir darbuojamės Jo garbei. Tada Jis pasigaili mūsų, išlaisvina iš piktojo veikimo įtakų ir dovanoja tikrą laisvę, nes leidžiame, kad Jo tiesa apšviestų kiekvieną mūsų žingsnį.

Kun. Vytenis Vaškelis