BM Slide Login

Paieška svetainėje

Ar ieškome Jo?

Kai Jonui Krikštytojui ištarus: “Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1, 36), du jo mokiniai  pradėjo eiti įkandin Jėzaus, Jis atsigręžęs paklausė: „Ko ieškote?“. Galime numanyti, kas kirbėjo pirmųjų Kristaus mokinių viduje ir, praplečiant jų atsakymą, tariame: „Viešpatie, nuo šiol Tu esi mūsų naujasis Mokytojas, Tave trokštame pažinti ir gyventi panašiai taip, kaip Tu gyveni. Tad parodyk mums kelią, kuris veda į Tavuosius namus...“ (plg. 1 Jn 1, 38). „Ateikite ir pamatysite“, - lakoniškai bei draugiškai pakvietė Tas, kuris visus žmones kviečia laisvai sekti Juo, kad jų savęs atradimas Jame pranoktų tai, ką jie skausmingai prarado Edeno sode (plg. Pr 1, 27 – 28).  

Žmogus ieško Dievo. Kurdamas Dievas kiekvieną esybę pašaukia iš nebūties į buvimą. Apvainikuotas garbe ir didybe, žmogus, kaip ir angelai, gali pripažinti, koks nuostabus Viešpaties vardas visoje žemėje. Net per savo nuodėmę praradęs panašumą į Dievą, žmogus lieka savo Kūrėjo paveikslas. Jis tebetrokšta į buvimą jį pašaukusio Dievo. Visos religijos liudija, kad ieškoti Dievo neatsiejama nuo žmogaus esmės“, - skaitome katekizme. Taigi net ir tie, kurie atmeta Dievą, negali atsiriboti nuo savosios būtybės, kuri yra nekvestionuojamas liudijimas, kad egzistuoja aukštesnioji protingoji Esatis, kuri tik iš begalinio gailestingumo palaiko būtį savo maištingojo kūrinio, kurio kartais logiškai nemotyvuoti sprendimai gali tapti neprognozuojamu iššūkiu, skirtu dieviškosios kantrybės išbandymui.    

Štai neseniai teroristai nužudė 12 prancūzų satyrinio ir ateistinio leidinio „Charlie Hebdo“ darbuotojų, kurie spausdino pranašą Mohamedą vaizduojančias karikatūras. Visuomenė vieningai pasmerkė šią žodžiais nenusakomą piktadarybę, nes žmogaus gyvybė yra neįkainuojama vertybė. Deja, objektyviai vertinant tenka pripažinti, kad minėto savaitraščio leidėjai piktnaudžiavo savo kūrybinėmis galimybėmis pernelyg laisvai išjuokti žinomus asmenis ir iš jų savaip pasityčioti...

Lietuvių kalbos žodyne žodis „satyra“ - komiškumo forma – aštrus blogio pavidalų, ydų pajuokimas ir jų beprasmiškumo pabrėžimas. Matyt, kad „Charlie Hebdo“ leidėjai žodžiui „satyra“ yra suteikę žymiai platesnę praktinę reikšmę, kuri, pavyzdžiui, mūsų ir kitose šalyse susilauktų tinkamo teisėsaugos sargų įvertinimo ir būtų įspėti laikytis veikiančių įstatymų. Antai daugelis musulmonų tiki, kad bet kokie pranašo Mohamedo atvaizdai yra šventvagiški, todėl karikatūriškas jų vaizdavimas yra tikinčiųjų religinių jausmų įžeidinėjimas bei jiems nepagarbos demonstravimas, tai yra tokia veikla yra visiškas elementarių moralinių ribų ignoravimas...

Vatikano II Susirinkimas teigia: „Bažnyčia taip pat su pagarba žvelgia į musulmonus, garbinančius vienatinį Dievą – gyvą ir esantį, gailestingą ir visagalį dangaus bei žemės kūrėją, kalbėjusį žmonėms. Jie stengiasi visa dvasia paklusti net slaptiems Dievo nuosprendžiams, kaip klausė Abraomas, su kuriuo islamo tikėjimas taip mielai save sieja. Nors Jėzaus jie ir nepripažįsta Dievu, bet garbina jį kaip pranašą ir gerbia jo motiną mergelę Mariją, o kartais net pamaldžiai jos šaukiasi. Be to, jie laukia teismo dienos, kai Dievas atlygins visiems prikeltiesiems žmonėms. Todėl jie vertina moralų gyvenimą ir garbina Dievą ypač malda, išmalda ir pasninku“.

Tie, kurie, prisidengę Alacho vardu, šaudė į „Charlie Hebdo“ leidėjus, ir kiti panašūs teroristai yra iškritę už visuomenės, dar nepraradusios sąžinės balso bei sveiko proto,  koegzistavimo borto. Neseniai popiežius Pranciškus, kalbėdamas apie religinį fundamentalizmą,  kurio atstovai atmeta patį Dievą, paverčia Jį ideologiniu pretekstu, kėsinasi į žmonių orumą ir juos brutaliai žudo, prisiminė ir pastarųjų dienų įvykius Paryžiuje ir paragino, kad visų pirma religiniai lyderiai privalo griežtai smerkti visas fundamentalistines ir ekstremistines religijos interpretacijas...

Tačiau ir „Charlie Hebdo“ žurnalistai neturėtų naujomis įvairių tikėjimų žmones įžeidžiančiomis karikatūromis atsiliepti į juos ištikusią nelaimę. Per daug aštri satyrinė plunksna ar netinkamas atvaizdų publikavimas šiuo atveju gali tapti keršto forma, kuri nestabdo, bet tik plečia kerštą...  

Mes turime geriausią pasirinkimą - savo gyvenimo žingsnius (Jėzaus pavyzdžiu) ryžtingai, kaip moko šio sekmadienio Evangelija, nukreipti į ten, kur Jis gyvena. Jo gyvenamoji buveinė - ne pastovi žemiškoji pastogė, bet geros valios žmonių erdvios širdys, į kurias ateina ir apsigyvena trivienis Dievas (plg. Jn 14, 23). Jam patinka būti ten, kur Jo alkstama ir trokštama dar daugiau Jam atsiduoti bei į Jį panašėti.  Jei ateiname pas Jėzų, tada mūsų ieškojimas yra apvainikuojamas. Vyksta malonės kupinas dialogas, iš kurio užauga tikrieji gerumo vaisiai, skirti ne tik bičiuliams, bet mūsų atžvilgiu ir priešiškai nusiteikusiesiems...

Kun. Vytenis Vaškelis