Paieška svetainėje

Susitapatinimo stebuklas

„Tai, kad Dievas tampa žmogumi, yra milžiniškas įvykis. Ne persirengia žmogumi, ne kurį laiką vaidina tam tikrą vaidmenį istorijoje, o iš tikrųjų yra žmogus ir galiausiai išskėtęs rankas ant kryžiaus tampa atvira erdve, į kurią galima įžengti“, - rašė popiežius Benediktas XVI. Prie šių žodžių galima pridurti, kad Dievo Sūnaus įsikūnijimas ne tik žmonijai yra stulbinantis dalykas, bet ir pačiai Švč. Trejybei tai buvo naujus kūrybinės meilės horizontus brėžiantis įvykis.

Galime teigti, kad jau tą akimirką, kai Visagalio Širdyje užgimė mintis (dar prieš pasaulio atsiradimą) tapti savo rankų šedevru – žmogumi, per Dievo esybę galėjo nuvilnyti virpulys, liudijantis, jog būsiantis Dievo Sūnaus gimimas yra neatskiriamai suaugęs su Jo neišvengiama kančios taure, kurios paskutinius ir karčiausius lašus Jam teks išgerti prikaltam ant dviejų paniekinančią mirtį vaizduojančių medžio skersinių.

Šio milžiniško įvykio prasmė tokia: jei jau Dievas taip dėl visų mūsų ir manęs asmeniškai nusižemino, tuomet mums nebelieka jokių galimybių ir teisių kilti pirmiausia į prigimtinio protavimo puikybės debesis, nes toji erdvė yra aklinai uždara ir užantspauduota Viešpaties Jėzaus pralieto kraujo sandoros antspaudu. Tiesa, žmogus turi laisvę rinktis, tačiau bet koks jo nuodėmingas veržimasis, trokštant realizuoti senojo Adomo prigimties ambicingus įgeidžius, artina prie beprotybės bedugnės, nes atsidūrusiesiems pragare nebėra galimybės pakeisti padarytų savųjų lemtingų sprendimų, kurie yra visiškai priešingi dieviškajam išganymo planui.

Todėl, jei švenčiant šv. Kalėdas Jėzaus asmuo ir Jo atėjimo į Žemę apmąstymas nebetenka svarbos, jis yra ne tik šios šventės rafinuota profanacija, bet ir žmogaus radikalus nusigręžimas nuo savo būties šaknų ir ateities svarbiausių tikslų.

Šie popiežiaus Benedikto XVI žodžiai aktualūs ir mūsų tėvynainiams: „Dabar vis gajesnė tendencija šią šventę atsieti nuo krikščionybės ir krikščioniškos pradžios atsikratyti taip, kaip aukštai pakilusi raketa atsiskiria nuo pirmosios pakopos. Amerikoje, papūtus merkantilizacijos ir sentimentalizmo vėjams, didelių parduotuvių vitrinos, anksčiau per Kalėdas puoštos ėdžiomis, dabar dekoruojamos mitiniais personažais – stirnomis, elniais arba Kalėdų Seneliais. Taip išstumiamas krikščioniškumas. Tačiau žmones sujaudinusios žinios spindesys, kad Dievas tapo žmogumi, dar tebežėri“.

Pastebėtina, kad tikinčiųjų dėkingumo maldų raketos, jeigu jos užpildytos tikėjimo „kuru“, įveikia visas Biblijos ir kasdienio gyvenimo atskirties miglas ir neša Dangui viltingą žinią – sąmoningiems krikščionims Kalėdos netapo prekybinių nuolaidų ir menkaverčių blizgučių vaikymosi paranoja, nes juose veikianti malonė jų vidinius žvilgsnius kreipia giliau ir plačiau, tai yra į plikomis akimis nematomą, bet didžiausią dovaną – Kristų, kuris ir yra tikrasis Kalėdų „kaltininkas“.

Žinomas krikščioniškos mistikos atstovas Johannas Ekhartas (1260 – 1327) įžvalgiai rašė: „Dievas tampa Dievu ten, kur kūrinija geriausiai Jį išreiškia“. Mergelės Marijos nekaltumo pilnatvė pritraukė Aukščiausiojo žvilgsnį, ir gražiausias kūrinijos žiedas – būsimoji Dangaus Karalienė - užmezgė tobuliausio klusnumo vaisių: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tai buvo Marijos susitapatinimas su Dievo valia, idant Jis galėtų visiškai susitapatinti su savo Motina, o per Ją, pasak Vatikano II Susirinkimo dokumentų, būtų „galimas kiekvieno žmogaus tapatumas su visais žmonėmis Jėzuje Kristuje“.

Šv. Josemaria Escriva de Balagueras yra pateikęs įsimintiną liudijimą: „Tą vasario 16 - ąją, dalindamas Komuniją šv. Izabelės vienuolėms, širdyje kalbėjausi su Jėzumi Kristumi ir be žodžių Jam rodžiau tą patį, ką dieną naktį vis kartodavau: „Aš Tave myliu labiau nei šitos“. Staiga, – priduria jis, – be žodžių supratau: „Meilė įrodoma darbais, o ne gerais ketinimais“. Tą akimirką kuo aiškiausiai pamačiau, koks esu nedosnus, ir atmintin grįžo daugybė, regis, nereikšmingų smulkmenų, į kurias nekreipiau dėmesio. Jos man padėjo aiškiai suvokti, koks buvau nekilnus. O Jėzau! Padėk savo asiliukui tapti didžiai dosniam. Darbai! Darbai!“

Didysis Dievo Sūnaus darbas jau yra atliktas: Jis gimė ir mirė, kad mes amžinai Jame gyventume. Dabar mūsų eilė. Jei kasdien augsime Jo dovanojamu tikėjimu, negalėsime būti nedosnūs gerumo darbais aplinkiniams. Tik duodami Kristų kitiems suvoksime, kokią didingą Kalėdų dovaną mes savo viduje turime.

Kun. Vytenis Vaškelis, 2011 11 18