BM Slide Login

Paieška svetainėje

Viešpaties Apreiškimas

2011 12 18

Sekmadienio Evangelija.

Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija. Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“ Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.

O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namuose per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo.“

Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“ Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavoji giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“. Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė. (Lk 1, 26-38)

Paskutinįjį advento sekmadienį, likus savaitei iki šventųjų Kalėdų, Evangelijos tekstas mums primena tą didingą akimirką, kai Mergelė Marija savo ištartu „taip“ priima Dievą: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Įsikūnijimo pagrindinė žinia skelbia, jog neregimasis Dievas įžengė į regimąjį pasaulį tam, kad mes, kurie esame susieti su materialiu pasauliu, galėtume jį atpažinti, suprasti ir pamilti.

Dievas atsiskleidžia žmonijai asmenišku paties įsiterpimu į žmonių šeimą ir istoriją. Jėzus Kristus iš tiesų padarė Dievą mums pasiekiamą, kartu dovanodamas mums patį dieviškąjį gyvenimą mūsų pačių lygmeniu.

Dievas nesikeičia, jis nuo amžių ir per amžius yra Meilė. Jis, kaip toks, yra Bendrystė, Vienybė Trejybėje, o visi jo darbai ir žodžiai krypsta į bendrystę. Įsikūnijimas yra kūrinijos viršūnė. Jėzui, žmogumi tapusiam Dievo Sūnui, Tėvo valia ir Šventosios Dvasios veikimu prasidėjus Marijos įsčiose, kūrinija pasiekė savo viršūnę. Visatą tvarkantis pradas, Logos, pradėjo egzistuoti pasaulyje, laike ir erdvėje.

„Žodis tapo kūnu“ (Jn 1, 14). Šios tiesos šviesa pasirodo tam, kuris ją priima tikėjimu, nes tai – meilės slėpinys. Tik tas, kuris atsiveria meilei, yra apglėbiamas Kalėdų šviesos. Jei tiesa tebūtų matematinė formulė, ji tam tikra prasme pirštųsi savaime. Tačiau, būdama meilė, tiesa reikalauja tikėjimo, mūsų širdies tariamo „taip“.

Pirmutinė žmogaus patirtis – Dievas be galo didis ir labai mus pranoksta. Atstumas atrodo begalinis. Bet Dievas, kuris gyvena aukštybėse, pasilenkė. Juk nieko negali būti iškiliau, didingiau už meilę, kuri pasilenkia, nusileidžia žemyn, pasidaro priklausoma.

„Kas yra kaip Viešpats, mūsų Dievas, kuris sėdi aukštybėse, bet lenkiasi pamatyti, kas žemai – danguje ir žemėje?“ (Ps 113, 5–6). Taip gieda Izraelis vienoje iš savo psalmių, kur sykiu aukština Dievo didybę ir jo geranorišką artumą mums, žmonėms. Dievas gyvena aukštybėse, bet pasilenkia.

Toks Dievo žvelgimas žemyn yra daugiau negu žvilgsnis iš aukštybių. Dievo žvelgimas yra veikimas. Veiksmas, kai jis mane mato, į mane pažvelgia, perkeičia mane ir pasaulį aplink mane. Psalmėje iškart toliau tęsiama: „Jis pakelia silpną žmogų iš dulkių“ (Ps 113, 7) Pažvelgdamas žemyn jis mane pakelia, kupinas gerumo paima už rankos ir padeda man iš gilumų ateiti į aukštybes.

Dievas „lenkiasi“. Šis žodis pranašiškas. Viduramžių teologas Vilhelmas Tjerietis († 1148) sako: „Dievas matė – nuo pat Adomo, – kad jo didybė skatina žmogų priešintis, kad žmogus jaučiasi taip, tartum jo paties būtis būtų ribojama, o jo laisvei grasinama. Todėl Dievas pasuko kitu keliu. Jis tapo kūdikiu. Jis tapo priklausomas ir silpnas, reikalingas mūsų meilės.“

Dievas, kuris yra beribis ir visagalis, iš meilės mums save apriboja, tampa mažas, kad praplėstų mūsų meilės ir vilties ribas. Jo visagalybė reiškia ir tai, jog jis gali save mums apreikšti suprantamu būdu. Dieviškasis Žodis išreiškė save žmogiškaisiais žodžiais. Išties krikščionių tikėjimas nėra religija, gimusi iš žmogaus pastangų pažinti Dievą. Krikščionių tikėjimas – tai atsakas į Dievo, kuris pats panoro apsireikšti žmogui, veikimą.

Nuo to, kaip mes suvokiame Dievą, priklauso ir mūsų santykis su savimi bei su aplinka. Jei Dievas mums tapo artimas, vadinasi, ir mes galime tapti vienas kitam artimi, galime išmokti teisingai vienas kitą pamilti, galime jausti jo pagalbą ir prisiimti atsakomybę už savo pasitrinkimus, nes jis mums apreiškė tiesos pilnatvę Žodyje, kuris tapo vienu iš mūsų.

O jei Dievas negali būti mums suprantamas, artimas, tada jis yra tolimas, nežinomasis, nublokštas į šalį po Didžiojo visatos sprogimo. Toks Dievas gali būti pavadintas kosmine mintimi, aukščiausiu protu ar gera energija. Tačiau toks Dievas tampa beveidžiu Dievu, visiškai abejingu tam, kas vyksta žmogaus gyvenime.

Toks Dievas iš pirmo žvilgsnio labai priimtinas, nes kiekvienas žmogus jį gali „susikonstruoti“ pagal savo įgeidžius ar fantazijas. Tokiam Dievui žmogus nebėra atsakingas. Žmogus pats tada pradeda manipuliuoti gyvenimu, eksperimentuoti gyvybe, žodžiu, atsistoja į Dievo vietą, nes pastarasis labai toli ir gana miglotai atrodo. Dingsta atsakomybė, silpsta vidinė moralinė jėga, nejučia pasirenkamas tuščias humaniškumas, vedantis į aklavietę.

Šių dienų filosofai ir išminčiai dažnai sako, jog Dievas yra absoliutas, visiškai kitoks, be galo didingas, mums jo niekaip neįmanoma suprasti. Žinoma, Dievo mes iki galo nesuprasime, tačiau sakydami ir nurodydami jam, ką jis gali ir ko negali, vis tiek prie jo nė kiek nepriartėjame, bet dar labiau nutolstame.

Juk šalia tariamo mūsų nuolankumo, kad visagaliam ir galingam Dievui nepritinka būti mažam ir save ribojančiam, glūdi mūsų puikybė, noras, kad jis būtų kuo toliau ir nesikištų į mūsų gyvenimą, į mūsų pačių kuriamą „ateities progresą“. Bet jeigu Dievas vis dėlto gali save apreikšti, mus užkalbinti žmogiška kalba, tada viskas keičiasi, tada iš tiesų esame jam svarbūs ir reikalingi, kad prisidėtume prie begalinės meilės kūrybos pagal jo valią.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM