Paieška svetainėje

Advento pradžia

Kasmet artėjant didžiosioms religinėms šventėms, pravartu klausti: koks dabar yra mano santykis su Tuo, kuris nepabūgo įsikūnyti, tai yra prisiėmė tarno išvaizdą ir dėl mūsų nusižemino iki pat mirties ant kryžiaus? Jei apmąstydamas Jėzaus tapimą bejėgiu mažutėliu vis labiau suvokiu, kad Jo atėjimas pas mus – tai Švenčiausios Trejybės didžiausio žmogui palankumo liudijimas, tuomet visos mano pastangos patikti Dievui tebus apvainikuojamos su Juo stiprėjančios draugystės saitais.

Advento pradžioje Jėzus prabyla: „Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas!“ (Mk 13, 33). Tad pirmiausia žvelgiame į gyvenimo reiškinius ir ką mes matome? Mūsų išsiplėtusių vidinių akių žvilgsnį pritemdo pernelyg ryškus tikrovės vaizdelis - liūdnas banko „Snoras“ byrėjimas ir jo panašėjimas į orą, kuriame kaip pirmosios nedrąsios snaigės draikstosi banknotų popierėliai.

Nors, pasak Prezidentės, milijonų litų dingimas iš minėto banko „buvo sąmoninga ataka prieš Lietuvą“, bet šį netikėtą puolimą daugelis indėlininkų gan garbingai atlaikė. Jie nepuolė į chaotišką paniką ir apsišarvavo kantrybe, tikėdamiesi kada nors vėliau atgauti visas santaupas... Jų tarpe esantys tikintieji (taip pat nukentėję nuo banko „Snoras“ savivalės), suprasdami, kad nustatyti šio įvykio kaltininkus turi teisę ir tiesioginę pareigą mūsų teisėsaugos pareigūnai, stengiasi ne tik budėti, kad nė vieno žmogaus net mintimis nepasmerktų ir nenuteistų (jei taip ar panašiai nutiko, tada tikrą ramybę atgaus priimdami Susitaikymo sakramento palaimą), bet, pasitelkdami tikėjimą, stengsis taip maldingai gyventi, kad nuolatos būtų apsivilkę Viešpačiu (Rom 13, 14).

Tačiau kaip suprasti žodžius: apsivilkti Jėzumi? Atsakykime pasitelkdami šią iliustraciją. Šventąjį Tėvą Antaną dykumoje apniko galybė nuodėmingų minčių. Jis tarė Dievui: „Viešpatie, noriu būti išgelbėtas, bet šios mintys manęs neapleidžia; ką man, varguoliui, daryti? Kaip išsigelbėti?“ Po valandėlės pakilęs eiti Antanas pamatė į save panašų vyrą – jis sėsdavo prie darbo, pakildavo melstis, po to vėl sėsdavo vyti virvės ir vėl kildavo melstis. Tai buvo angelas, Viešpaties siųstas taisyti jo klaidas bei padrąsinti. Jis išgirdo angelą sakant štai ką: „Taip elkis ir būsi išgelbėtas“. Šie žodžiai Antaną pripildė džiaugsmo ir drąsos. Jis taip elgėsi ir buvo išgelbėtas“.

Gal kam šis pavyzdys gali atrodyti archajiškas, juolab, nes Tėvas Antanas buvo atsiskyrėlis, tačiau jo dvasinė pamokančioji prasmė visada įkvėps visus, tiesos ieškančius. Argi ir šiais laikais nepatiriame kartais įkyrių blogų minčių puolimų? Ypač tada, kai dėl nebudrumo ir lengvapėdiškumo jas laisvai įsileidžiame į savo vidų, ir jos graso mus užvaldyti. Todėl kai prie mūsų atsėlina nuodėmingos mintys, ar tuomet nereikia dar išradingiau kaitalioti (pagal prioritetų svarbą) visus mūsų užsiėmimus? Ir dar kaip! Prasidėjus gundymams, užuot puolę nerimauti, galime tų minčių atsikratyti stengdamiesi pasinerti į kokį nors mums mielą užsiėmimą. Pavyzdžiui, žinau, kad kai kas budrumą nuodėmės akivaizdoje su dviguba nauda puikiai išlaikė garbindamas Dievą: didžiajame interneto Youtube.com portale susirado šlovinančių Viešpatį Jėzų video klipų ir, žiūrėdami į monitoriaus ekraną, džiugiai įsitraukė į giesmę ir šokį. Neilgai trukus blogos mintys, nieko nepešusios, nuo šlovintojų pasišalino.

Netruks prabėgti Adventas ir „po egle“ išvysime kalėdines dovanas – savo atnaujintos sąžinės džiaugsmą ir dėkingumu žaižaruojančias aplinkinių akis. Tai bus mūsų pastangų augti Viešpatyje vaisius ir Jo neprilygstamo gerumo dovana.

Kun. Vytenis Vaškelis, 2011 11 27