BM Slide Login

Paieška svetainėje

Dievoieška

2011 05 22

Sekmadienio Evangelija.

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Tegul neišsigąsta jūsų širdys! Tikite Dievą – tikėkite ir mane! Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: ‘Einu jums vietos paruošti!‘? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš. Kur aš einu, jūs žinote kelią.“ 

Tomas jam sako: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, tai kaipgi žinosime kelią?“ Jėzus jam sako: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane. Jeigu pažinote mane, tai pažinsite ir mano Tėvą. Jau dabar jį pažįstate ir esate matę.“ 

Pilypas jam sako: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana.“ Jėzus taria: „Jau tiek laiko esu su jumis, ir tu, Pilypai, vis dar manęs nepažįsti! Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą! Tad kaip tu gali sakyti: ‘Parodyk mums Tėvą‘? Nejau tu netiki, kad aš esu Tėve ir Tėvas yra manyje?! Žodžius, kuriuos jums kalbu, ne iš savęs kalbu. Manyje esantis Tėvas daro savuosius darbus. Tikėkite manimi, kad aš esu Tėve ir Tėvas manyje. Tikėkite bent dėl pačių darbų! Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą.“ (Jn 14, 1-12)

Kai paskutinės vakarienės metu Jėzus pasakė mokiniams, jog tikėjimo bendrystė su juo veda į Tėvo pažinimą, Pilypas tuoj pat paprašo Jėzaus: „Viešpatie, parodyk Tėvą, ir bus mums gana“ (Jn 14, 8).

Pilypas – vienas iš dvylikos, buvo pašauktas paties Jėzaus (Jn 1, 43-44). Jis padėjo Natanaeliui atrasti tikėjimą (Jn 1, 45-47). Taip pat Pilypas priėmė ir pranešė apie graikų troškimą Jeruzalėje pamatyti Viešpatį (Jn 12, 21-22). Dabar jis prašo parodyti Tėvą.

Pilypo troškimas – identiškas Mozės troškimui, kai jis meldžia Viešpaties: „Prašyčiau parodyti man savo šlovę“ (Iš 33, 18). Kalbama apie tą kiekvieno žmogaus vidinį troškimą, besikartojantį Biblijoje, ypač psalmėse.

Prisiminkime, pavyzdžiui, besimeldžiančiojo šauksmą 27 psalmėje: „Išgirsk mano balsą, Viešpatie, kai šaukiuosi, būk man maloningas ir išklausyk mane! ‘Eikš, – sako man širdis, – jo veido ieškok!‘ Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau! Neslėpk nuo manęs savo veido“ (Ps 27, 7-9).

Panaši malda pasigirsta ir 42 psalmėje: „Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve. Visa gyvastimi trokštu Dievo – gyvojo Dievo, – kada nueisiu pamatyti Dievo veido?“ (Ps 42, 2-3). Kiekvienas žmogus vienaip ar kitaip geidžia pažinti Dievą, nes jame atranda meilės šaltinį, kuris įgalina žmogų būti tuo, kuo jis yra.

Jėzaus atsakymas Pilypui – „Kas yra matęs mane, yra matęs Tėvą“ (Jn 14, 9) – kreipia mūsų žvilgsnį į vienatinį Sūnų, nuo amžių atsigręžusį į Tėvą, kuris lygiai taip pat atsigręžė į mus, kad mums apreikštų savo veidą: „Tai nereiškia, jog kas nors būtų Tėvą regėjęs; tiktai kuris iš Dievo yra, tas jį regėjo“ (Jn 6, 46).

Jei iš tiesų norime pažinti Dievo veidą, tai mes neturime kitos galimybės, kaip tik kontempliuodami Jėzaus veidą. Jo veide mes iš tiesų matome, kas yra Dievas ir koks yra Dievas: „Sūnus nieko negali daryti iš savęs, o vien tai, ką mato darant Tėvą; nes ką jisai daro, lygiai daro ir Sūnus“ (Jn 5, 19). Evangelijų autoriai, pasakodami apie Jėzų, mums atskleidžia Dievo veidą. Todėl, „kas mane mato, mato tą, kuris mane siuntė“ (Jn 12, 45). 

Evangelija pagal Joną nebeužsimena, ar Pilypui tąkart pavyko iki galo suprasti Jėzaus atsakymą. Tačiau viena yra aišku: jis visiškai atidavė jam savo gyvenimą. Remiantis kai kuriais vėlesniais pasakojimais („Pilypo darbai“ ir kt.), šis apaštalas nešė Gerąją Naujieną į Graikiją, o po to į Frygiją (dabar centrinė Turkijos dalis), kur ir buvo nukankintas.

Tad esame kviečiami neužmiršti savo tikslo, į kurį turėtų krypti mūsų gyvenimas: sutikti Jėzų, kaip jį sutiko Pilypas, ieškodamas ir trokšdamas išvysti jame paties Dievo veidą. Jei šio įsipareigojimo mums stigs, tai liksime vis labiau pasimetę ir vieni, atgręžti tik į save, kaip į veidrodį.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM