BM Slide Login

Paieška svetainėje

Jo grožio suvilioti

Jėzus yra švyturys ir tik paskui - kelias, tiesa ir gyvenimas. Jis pirmiausia mus kaip nakties plaštakę pritraukia savo akinančia šviesa prie savęs. Nors iš pradžių tikėjimo pažinimo kelyje mes esame kūdikiai, bet pamažu Jo mumyse besiplečianti malonė atveda mus į savaip paradoksalią išmintį: Tėvo namuose išties daug buveinių, tačiau garbingiausios yra skirtos kūdikiškos dvasios palaimintiesiems.

Kristus mums sektinu tobulybės etalonu pastatė ne garbingus žilaplaukius senolius (nors ir jų dorybės yra mums pavyzdys) - Jis nurodė nesugadintos širdies vaikus (Mk 10, 15). Gimstame kūdikiais ir tam tikra prasme su jų pražydėjusia dvasia mirštame, idant turėtume amžiną gyvenimą.

Šventoji Dvasia ryškiausiai mums apšviečia Kristaus tiesos kelią, kuriuo eidami regime savo gyvenimo darbų pasiliekančių įspaudų vertę. Tai – tarsi Jėzaus žaizdų randai, kurie byloja ne tik apie Jo meilės žygdarbį, bet ir liudija apie mūsų šio nepakartojamo gyvenimo prasmingumą bei būsimojo nenusakomumą.

Vis dėlto antgamtybės širma jau atidengta. Tas, kuriam buvo lemta už kiekvieną žmogų paragauti mirties (Žyd 2, 9), geriausiai mums gali atskleisti transcendentinę paslaptį, kurios esmė yra ši: dėl to, kad Jėzuje yra Tėvas ir Tėve – Jo Sūnus (Jn 14, 11), ir viskas, kas priklauso Tėvui, priklauso ir Sūnui bei Šventajai Dvasiai, todėl Kristaus Golgotoje paaukota auka taip sutaikė ir suvienijo Žemę ir Dangų, kad tie, kurie po mirties pasirodo esantys verti keliauti į tas buveines, kurias mums parengė dieviškasis Avinėlis, faktiškai patenka į pačios Švč. Trejybės neišmatuojamas Širdies erdves. Taigi Dangus ten, kur Dievo meilė neatplėšiamai traukia savęsp.

Tačiau jei žmogaus egzistenciniai siekiai nepakyla aukščiau kūrinijos, tada kas iš to, kad Aukščiausiasis gyvena žemiausios dvasios vargetoje. Tokiam individui Kristus, gerbdamas jo pasirinkimo laisvę, mažai kuo gali padėti.

Thomas Mertonas iškalbingai rašo: „Nors Dievas gyvena Jo nesuvokiančių žmonių sielose, kaip galiu sakytis Jį radęs ir radęs save Jame, jei niekada Jo nepažinau, nemąsčiau apie Jį, niekados Juo nesidomėjau, nei Jo ieškojau, nei troškau Jo artumo savo sieloje? Kas gero iš tų formaliai sukalbėtų maldelių, jei nusigręžęs visas savo mintis ir visą valią skiriu sukurtiesiems dalykams, tetrokšdamas to, kas su Juo visiškai nesusiję? Jei mano protas nepriklauso Jam, aš irgi Jam nepriklausau, netgi jei mano siela ir galėtų būti nuteisinta. Mano meilė nesiekia Jo, bet išsisklaido Jo kūrinijoje, nes aš sumenkinau Jo gyvenimą manyje iki formalumo, drausdamas Jam mane judinti, daryti man išties esminę įtaką“.

Tad ar leisiu maloningam Judintojui liesti mane? O gal užsispirsiu kaip ožys ir tūnosiu pasislėpęs „saugiame“ dvasinio drungumo užutekyje? Taip elgdamasis eisiu plačiu neteisiųjų keliu, vedančiu į dvasinę kapituliaciją.

Teapšviečia mus dieviškasis Gailestingumas, idant susigėstume dėl kartais puikybe dvokiančių savo minčių bei ketinimų ir apsispręstume savo gyvenimo generalinę kryptį nuo savo išorinio „aš“ kreipti į Esančiojo vidinę gelmę „Jis“. Tik būdami Jame ir priklausydami Jam suvoksime, kad Tas, kuris rūpinasi mūsų išganymo pilnatve (Jn 14, 3) jau dabar saviesiems išsiskleidžia nedalomo vientisumo pumpurais, patraukiančiais kiekvieno geros valios žmogaus vidines akis ir širdis.

Teologas Č. H. Sperdženas sakė: „Visa Jėzaus esybė yra lyg vienas brangakmenis, o Jo visas gyvenimas – lyg vienas antspaudo įspaudas (...). Jame visi girtini dalykai yra jiems skirtose vietose ir vienas kitą puošia. Nė vienas Jo šlovingo charakterio bruožas neužgožia kito, Jis tobulai ir nuostabiai gražus“.

Meditatyvus įsižiūrėjimas į Jėzų mums „graso“ neišvengiamais vidiniais virsmais, kurie taip perkeičia mūsų charakterį ir dvasią, kad, nepaisant pasitaikančių neišvengiamų sunkumų norisi visada priklausyti tik Jam: Jį tikėti ir daryti Jo darbus (kartais net už juos didesnius, Jn 14, 12). Taigi kai paklustame Dievo Dvasios veikimui bei vedimui, kaskart gyvename Jos kuriančiąja meile, kryptingai mus vedančia į Jėzaus pažado galutinį išsipildymą - į Tėvo Namus.

Kun. Vytenis Vaškelis