BM Slide Login

Paieška svetainėje

Jos perkeičiančioji malonė

Švč. M. Marija ir Jėzaus mokiniai Šventosios Dvasios troško, Jos laukė ir Ji išsiliejo ant jų tarsi Viktorijos krioklio vandenys. Jų ūžesys pasiekė ir net tų Jeruzalės miestelėnų ausis, kurių širdys buvo aptukusios ir apkurtusios. Kai kurie iš jų, matydami apaštalus, įvairiomis kalbomis skelbiančius Dievo darbus, užuot pripažinę Jo visagališkumą kreivomis lūpomis šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno“ (Apd 2, 13).

Apaštalai ne nuo svaigalų atrodė apsvaigę, bet nuo paragauto dieviškų Velykų pokylio vyno, kuriame nėra nė vienos alkoholio molekulės, nes kas egzistuoja anapusybėje, viskas pripildyta transcendentiniu nemarumu. Taigi kai žmogų apsvaigina Šventoji Dvasia, tada iš jo burnos ne alkoholio tvaikas sklinda, bet jo širdis ir lūpos byloja naują gyvenimo patirtį bei kokybę.

Vienas krikščionis liudijo: „Skridau lėktuvu. Keliaudamas skaičiau knygos apie Šventąją Dvasią paskutinį skyrių. Staiga Dvasia tarsi išžengė iš knygos puslapio ir įžengė į mano kūną. Man iš akių ėmė plūsti ašaros. Pradėjau melstis. Mane apėmė Galybė, daug didesnė nei aš“.

Nebūtina tik skrendant lėktuvu (tarsi savaime būtume arčiau dangaus) medituoti apie Dievo Dvasią, idant Ji mus patrauktų prie savęs ir užvaldytų. Ji savo stipriausią malonių vėją mums pučia tada, kai mato, jog mes jau esame subrendę priimti dangiškuosius dalykus (Jn 3, 12) ir jais tinkamai pasinaudoti.

Šv. Antanas Paduvietis (jo gimimo dangui diena - 1231 m. birželio 13 - oji) sulaukęs 23 metų gavo teologijos bei kanonų teisės magistro laipsnius, o 1220 metais buvo įšventintas kunigu. Kai iš Maroko į Koimbrą (Portugalija) buvo parvežti dėl Kristaus nukankintų penkių brolių pranciškonų kūnai, tada šv. Antanas, apie tai sužinojęs, užsidegė troškimu nuskinti kankinystės vainiko rožę. To laikmečio kronikoje yra užrašyti jo žodžiai: „O, kad Aukščiausiasis mane apdovanotų kankinio vainiku!.. O, kad aš galėčiau atsiskirti su šiuo pasauliu tokia palaiminta mirtimi!..“

1220 metais vyresnieji pranciškonų broliai Antanui išsiuntė į Maroko misijas ir buvo manoma, kad jis iš jų jau nebegrįš namo. Vis dėlto jam nebuvo lemta mirti Afrikoje, nes Dievo Apvaizda leido maliarijos karštine susirgti kelionėje.

Nors šv. Antanas šį pasaulį paliko sulaukęs vos 36 metų, tačiau visas jo gyvenimas - nuolatinė malda, pasiaukojantys labdaros darbai, uždegantis klausytojus Dievo žodžio skelbimas, nuoširdžios atgailos praktika, ant kurios buvo mūrijamos nuodėmės neįveikiamos šventumo sienos, liudija, kad jis yra vienas ryškiausiai skambančių akordų visuotinėje Kristaus meilės simfonijoje.

Šv. Tomo Akviniečio žodžiai, bylojantys apie Šventosios Dvasios nuolatinį augimą, tinka ne tik šv. Antanui Paduviečiui, bet ir mums: „Kaskart, kai didėja dorybė ar augama malone, vyksta neregimasis Dvasios atsiuntimas (...); kai žmogus pradeda naują veiklą ar įžengia į naują malonės būklę: pavyzdžiui (...), kai meilės kaitros pastūmėtas rizikuoja būti nukankintas ar atsižada savo turtų, ar ryžtasi kokiems kitiems sunkiems ir atsakingiems dalykams“.

Vis dėlto kaip iki Sekminių meilės protrūkio apaštalai mokėsi iš mūsų Motinos Marijos ištvermingos maldos, kantrybės laukime ir tyrumo puoselėjimo širdyje, taip ir mes tik tada būsime iš aukščiau paliesti mūsų būtį kaskart perkeičiančios bei stiprinančios Šventosios Dvasios galybės, kai pirmiausia leisime Jos malonei mus apvalyti nuo bet kokio savimeiliško jusliškumo, trukdančio dykai semtis ir iki soties gerti gyvojo vandens.

Šv. Bazilijus Didysis rašė: „Nusivalius purvus, kuriais buvome susitepę per nuodėmę, ir susigrąžinus prigimtinį grožį, tarsi nuvalius paveikslą ir taip atkūrus pirminį jo pavidalą, pagaliau tampa įmanu prisiartinti prie Parakleto (...). Kūniškojo žmogaus protas nėra išlavintas kontempliuoti, toks žmogus savo protą prasmegdina kūniškų minčių pelkėje ir nebegali pakelti akių į dvasinę tiesos šviesą. Todėl pasaulis, tai yra gyvenimas, dar labiau negauna Dvasios malonės nei ligota akis nesugauna saulės šviesos“.

Šventoji Dvasia, Tu esi Švenčiausios Trejybės Asmuo, turinti dieviškos prigimties pilnatvę, kuri taip pat priklauso ir Tėvui, ir Sūnui. Ateik į mūsų širdis ir gyvenimus! Savo meilės kaitra sudegink mūsų nuodėmių liekanas ir sutraukyk visas slaptų ambicijų grandines, įkalinusias mūsų tikrąją laisvę. Viešpatie Dvasia, taip apsvaigink mūsų protus ir širdis, kad mes trokštume Trejybę, save bei artimą, esančius Joje, labiau pažinti bei mylėti negu šį praeinantį pasaulį“.

Kun. Vytenis Vaškelis