BM Slide Login

Paieška svetainėje

Išėjęs pasilieka

2011 06 05

Sekmadienio Evangelija.

Vienuolika mokinių nuvyko į Galilėją, ant kalno, kurį jiems buvo nurodęs Jėzus. Jį pamatę, mokiniai parpuolė ant žemės, tačiau kai kurie dar abejojo. Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje. Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios, mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“ (Mt 28, 16-20)

Mokiniams, atvykusiems į Galilėją, teko kopti į kalną, kurį jiems buvo nurodęs prisikėlęs Jėzus (Mt 28, 7. 10). Biblijoje kalno simbolis primena Sinajaus kalną, kur buvo sudaryta pirmoji sandora ir kur Mozė gavo dešimt Dievo įsakymų (Iš 19 ir 24; 34, 1-35). Ten pat pranašas Elijas buvo pasitraukęs į vienumą, kad atrastų savo misijos prasmę (1 Kar 19, 1-18).

Kalnas primena ir Atsimainymo kalną, kur Mozė ir Elijas, tai yra Įstatymas ir Pranašai, pasirodo kartu su Jėzumi, taip patvirtindami, kad jis yra pažadėtasis Mesijas (Mt 17, 1-18). Pagaliau kalnas simbolizuoja ne tik išorinio, bet ir vidinio – tikėjimo – kopimo vietą.

Tačiau ir užkopus ant kalno atsiranda vietos šiai neabejotinai tikrovei – abejonei: „Kai kurie dar abejojo“ (Mt 28, 17). Pirmiesiems krikščionims buvo sunku patikėti Prisikėlimo žinia. Apie tai ne kartą užsimena visi keturi evangelistai. Tikėjimas į Prisikėlimą brendo pamažu, kol pagaliau tapo esminiu krikščionių įsitikinimu (1 Kor 15, 3-34).

Jėzus drąsina savo mokinius: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje“ (Mt 28, 18). Kokia šios valdžios esmė? Apreiškimo knygoje Avinėlis – prisikėlęs Jėzus – gauna iš Dievo rankų knygą su septyniais antspaudais (Apr 5, 7) ir tampa istorijos Viešpačiu.

Jis savo galia ir valdžia nugali slibiną, blogio jėgą (Apr 12, 1-9), o žvėrį ir netikrą pranašą – Romos imperijos simbolius – sugauna (Apr 19, 20). Ir tikėjimo išpažinime (lot. „Credo“) mes sakome, o šiandien liturgiškai ir švenčiame, kad Jėzus įžengė į dangų ir atsisėdo Dievo Tėvo dešinėje, taip tapdamas gyvųjų ir mirusiųjų Teisėju.

Prisikėlimo žinia negali būti užvožta indu, bet turi būti įstatyta į žibintuvą, kad apšviestų visas tautas (Mt 5, 15): „Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones“ (Mt 28, 19). Pirmojo amžiaus pabaigoje įvairūs sunkumai ir persekiojimai galėjo pastūmėti krikščionių Bendriją užsidaryti savyje. Tokios tendencijos jau aptinkamos Morkaus evangelijoje (parašyta apie 70 m.), kur apaštalas Jonas įsivaizduoja Jėzų, skirtą tik nedidelei išrinktųjų grupei, tačiau Jėzus jį tuoj pat pataiso: „Kas ne prieš mus, tas už mus!“ (Mk 9, 40).

Todėl Mato evangelija (parašyta apie 85 m.), būdama visiškai ištikima Jėzaus atvirumui, aiškiai pabrėžia, kad bendruomenė negali likti uždara savyje, negali tik sau prisiskirti Dievo veikimo pasaulyje monopolį. Dievas nėra Bažnyčios nuosavybė, bet Bažnyčia yra Dievo nuosavybė (Iš 19, 5). Krikščionių bendruomenės svarbiausia misija – būti druska ir raugu pasaulyje (Mt 5, 13; 13, 33).

Evangelija pagal Matą baigiasi Jėzaus žodžiais: „Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos“ (28, 20). Kai Mozė buvo pašauktas išlaisvinti tautą iš Egipto nelaisvės, jis gavo iš Dievo vienintelę garantiją: „Aš būsiu su tavimi!“ (Iš 19, 5). Toks pat pažadas buvo suteiktas pranašams ir kitiems Dievo pasiųstiems žmonėms, kad atliktų svarbią misiją. Taip pat ir Mergelė Marija išgirdo iš angelo tuos pačius žodžius: „Viešpats su tavimi!“ (Lk 1, 28).

Jėzaus asmenyje evangelisto Mato bendruomenė, kuri iš pradžių buvo stipri žydų krikščionių grupuotė, aptinka tokį pažado tikrumą: jo vardas – Emanuelis, Dievas su mumis (Mt 1, 23). Tik ši gyva Dievo artumos patirtis galėjo suteikti pirmojo amžiaus krikščionims paramą, auginti jų tikėjimą, teikti jiems viltį ir subrandinti jų meilę bei savęs dovanojimą kitiems.

Iš tiesų, išaukštintas Jėzus dieviškoje šviesoje yra ne „paimtas iš pasaulio“, o jį viršijantis ir taip su juo susijęs. Šiapus ir anapus priartėjo vienas prie kito, nes Jėzuje Kristuje galutinai įvyko amžinojo Dievo ir laikinojo žmogaus susivienijimas. Šiandien, kaip ir vakar (Žyd 13, 8), Kristus nėra toli nuo mūsų, nebent mes esame toli nuo jo.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM