BM Slide Login

Paieška svetainėje

Prisikėlusysis yra tapatus Nukryžiuotajam

Kai tariame žodžius: „Šįmet Velykos yra savaip kitokios", tarsi savo pašnekovo klausiame: „Ar tu matai kokį nors šio pasikeitimo skirtumą?" Kiekvieną mąstantįjį Rusijos smogikų klastingi veiksmai Ukrainos pietryčiuose skatina ne tik logiškai samprotauti: „Jei šio karinio konflikto ugnis tarsi giltinė įžengtų per mūsų gimtinės slenkstį, dideli mus ištiktų išbandymai", bet Kristaus iš numirusių prisikėlimo šventės proga mūsų sąmonėje tenušvinta gilesnė mintis: „Jei būtų toks Aukščiausiojo planas, kad, Jis pasinaudodamas įsiplieskusio karo židiniu ar kitokiu netikėtos mirties faktu, nuspręstų mus „perkelti" iš šio gyvenimo į kitą, ar tikiu, kad dėl Viešpaties Jėzaus kančios, mirties ir prisikėlimo malonės tikrai turiu saulėtosios anapusybės dalį didžiausiame žmonijos įvykyje - Jo šlovingame šėtono, mirties ir nuodėmės nugalėjime – neprilygstančioje Atpirkimo garbėje?" Jei mūsų atsakymas yra „taip", teliudija tai kasdieniai mūsų tikėjimo darbai, kurie yra daromi mums nuolat judant ant tvirtesnių už plieną dieviškojo gailestingumo sijų...

Tikslus ir nepiktas apibūdinimas „žalieji žmogeliukai" taikomas ne tik profesionaliems Rusijos diversantams, kurie kaip iš tankynių išlindusios erkės „įsisiurbia" į grobį, bet tinka ir visiems, kurie save vadina krikščionimis, bet jų nebrandus gyvenimo būdas liudija, kad jie yra tebėra kūdikiško mąstymo ir tikėjimo vystykluose. Jų klausą maloniai „glosto" žodžio „Aleliuja" skambesys, bet širdį liūdina žinia: „Ir per Velykų šventę krikščionis ramiai neša savo kryžių kartu su Juo" (plg. Gal 2, 19).

Mąstytojas Antanas Maceina rašė: „Taboras be Kalvarijos yra klaidi svajonė. (...) Pasistatyti palapinę Taboro kalne, reiškia nusilenkti svajonei ir tuo būdu paneigti pačią išganymo tikrovę. Štai kodėl Kristus taip smarkiai subarė Petrą, mėginusį Jį atkalbėti nuo kančios".

Apaštalas Petras iš prigimties buvo ūmus ir karšto būdo. Jis dėl žmogiško silpnumo net išsigynė savo Mokytojo. Bet noriu paradoksaliai tarti: „Kad pasaulyje būtų kuo daugiau tokių „karštakošių", kurie suklysta, bet dėl nuodėmės įtakų nepasilieka savo proto užtemime, išgirsta, ką sako jų nesugadinta sąžinė, ir vėl grįžta link tiesos..." Tokie žmonės yra palaiminti, nes jie, būdami karštos dvasios, atsuko nugaras dvasiniam drungnumui – nelemtam tikros prapulties stabui (žr. Apr 3, 15 – 16).

Kaip Judas Iskarijotas yra Kristaus išdavikas, savo užsispyrimu sudeginęs visus tiltus, vedančius per atgailą į prisikėlimo laimę, taip Simonas Petras yra atsivertimo negęstantis žiburys, kuris, kai Prisikėlusysis „tardė" jį, tirdamas jo meilės amplitudę, viešai išpažino Jį mylįs labiau negu kiti. Tik meilė Jėzui ir asmeninis ryšys su Juo taip išplėtė jo širdį (plg. 2 Kor 6, 13), kad dėl nepranokstančio nuolankumo troško būti nukryžiuotas žemyn galva, kad būtų žemiau už savo Gelbėtoją.

Taboro kalno viršūnė yra dangus, kuris pasiekiamas tik einant paskui Mokytoją ir nešant Jo mums duotą kryžių (plg. Lk 9, 23). Gal tai ne šiuolaikiškai skamba, bet štai 2010 metais amerikiečių sukurtame įdomiame krikščioniškame filme „Nebūk gerbėjas" (beje, jį galima žiūrėti per interneto YouTube tinklapį) vienas iš veikėjų drąsiai teigia, kad Kristaus gerbėjų yra daugybė, o Jo sekėjų, atsižadančių savęs Viešpatyje, - tik mažuma. Esminis šio filmo pamokymas yra tas, kad kiekvienas Jėzaus gerbėjas visada turi šansą vardan svarbesnės tiesos atsisakyti stereotipinių mąstymo klišių ir savo gyvenimo kryptį pasukti krikščioniško radikalumo takeliu...

Tikrai šv. Velykoms ruošiamės, kai per Gavėnią, Viešpačiui laiminant, „laidojome" savo išdidumą bei puikybę ir suvokėme, kad, pasak vieno rašytojo, nuodėmės mirtis yra džiaugsmas ir suvienijantis apsikabinimas tarp Jėzaus ir mūsų. Išties Viešpaties prisikėlimo aušra tapo pasiekiama ranka.

Kun. Vytenis Vaškelis