BM Slide Login

Paieška svetainėje

Koks kunigystės tikslas?

2011 05 15

Sekmadienio Evangelija.

Jėzus kalbėjo savo mokiniams: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas. Jam sargas atkelia vartus, ir avys klauso jo balso. Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, jis eina priešakyje, o avys paskui jį seka, nes pažįsta jo balsą. Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso.“

Jėzus pasakė jiems tą palyginimą, bet jie nesuprato, ką tai reiškia. O Jėzus kalbėjo toliau: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai. Visi, kurie pirma manęs atėjo, buvo vagys, plėšikai, todėl neklausė jų avys. Aš esu vartai. Jei kas eis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis, ir ganyklą sau ras. Vagis ateina vien tik vogti, žudyti, naikinti. Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“. (Jn 10, 1-10)

Pagal seną Bažnyčios tradiciją Velykų ketvirtasis sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Krikščioniškojo meno pradžią ženklina „Gerojo Ganytojo“ atvaizdas, simbolizuojantis Jėzų Kristų, kuris neša ant pečių avinėlį. Jau III a. po Kr. jį aptinkame Romos katakombose, daug anksčiau negu kryžiaus atvaizdą.

Tokio senumo priežastis yra turtingas biblinis šio paveikslo vaizdavimas. Šio įvaizdžio dėka Jėzus atskleidžia savo tapatybę ir misiją: Įsikūnijimo slėpinyje dieviškasis Žodis priima ant savo pečių žmogiškąją prigimtį, visą nuklydusią žmoniją kartu, ir ją parneša į Tėvo namus (Lk 15, 4-5).

Šiais metais Jono evangelijos tekstas apie ganytoją prasideda ne ištara: „Aš – gerasis ganytojas“ (Jn 10, 11), bet kitokiu įvaizdžiu: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai“ (Jn 10, 7). Prieš tai Jėzus jau buvo sakęs: „Kas neina pro vartus į avių gardą, bet įkopia pro kur kitur, tas vagis ir plėšikas. O kas pro vartus ateina, tas avių ganytojas“ (Jn 10, 1-2).

Matyt, tai galima suprasti tik ta prasme, kad Jėzus čia nustato savo kaimenės ganytojams kriterijų, kurio šiems privalu laikytis jam įžengus pas Tėvą. Ar kas nors yra tikras ganytojas, parodo tai, kad kaip pro vartus jis įeina pro Jėzų. Mat šitaip ganytojas išties lieka Jėzus, jam vienam priklauso kaimenė.

Deja, žodis „įkopia“ primena ir kitą situaciją, kai kažkas klastingai lipa per aptvarą, kad atsirastų ten, kur teisėtai negalėtų įeiti. „Įkopimas“ – tai karjeristo bandymas, pasitelkiant religiją, „prasimušti į žmones“, „pakilti aukštai“; tai panašu į paveikslą žmogaus, kuris, prisidengęs kunigystės (vyskupystės) šventimais, nori tapti svarbiu veikėju, kuris taiko į savo išaukštinimą arba tiesiog į paviršutinišką ir patogų gyvenimą, bet ne į nuolankią Jėzaus Kristaus tarnystę.

Tai, ką konkrečiai reiškia įeiti pro Jėzų kaip pro vartus, atskleista Jono evangelijos 21 skyriuje, kuriame Petrui patikima Jėzaus, kaip ganytojo, tarnyba. Tris kartus Viešpats taria Petrui: „Ganyk mano aveles“ (Jn 21, 15-17). Petras aiškiai skiriamas Jėzaus avių ganytoju, Jėzaus, kaip ganytojo, tarnybai. Tačiau idant tai įvyktų, jis turi įeiti pro „vartus“. Šį įėjimą, arba, tiksliau, įleidimą pro vartus, žymi triskart kartojamas klausimas: „Simonai, Jono sūnau, ar myli mane?“ (Jn 21, 15-17).

Klausimas Simonui skamba dėl meilės, leidžiančios jam tapti viena su Jėzumi. Taip „pro Jėzų“ jis ateina pas avis; jis perima jas ne kaip savo, Simono Petro, bet kaip Jėzaus kaimenę. Kadangi jis ateina pro „vartus“ – Jėzų, kadangi jis ateina meilės suvienytas su Jėzumi, avys klauso paties Jėzaus balso, jos seka ne paskui Simoną, bet paskui Jėzų, iš kurio ir pro kurį Simonas pas jas ateina, todėl per jį jas veda pats Jėzus.

Vagis ateina „vogti, žudyti, naikinti“ (Jn 10, 10). Avis jis laiko jam priklausančiu turtu, kuriuo naudojamasi savo labui. Jam rūpi tik jis pats, visa skirta tik jam. Priešingai elgiasi tikrasis ganytojas: jis ne atima, bet dovanoja gyvybę: „Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Kaip žinia, šiandien pasaulyje trūksta ne apskritai kunigų, bet gyvo Dievo patirties ir pažinimo turinčių kunigų, kurie gali leisti žmonėms patirti Dievo buvimą šiame pasaulyje ir atverti jiems priėjimą prie Dievo, ne bet kokio dievo, bet Dievo, kuris kalbėjo ant Sinajaus kalno, kurio veidą atpažįstame meilėje, išliekančioje iki galo (Jn 13, 1) – Jėzuje Kristuje, nukryžiuotame ir prisikėlusiame.

Apsisprendimas tapti kunigu turėtų kilti ne iš gražios teorijos ar kokios nors savanaudiškos idėjos, bet iš susitikimo su tam tikru įvykiu, su Asmeniu, Jėzumi Kristumi, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį – padaryti Dievą esantį, suteikiant regimą formą jo neregimam buvimui. Tai yra didžiausias ir pamatinis kunigystės tikslas, kurio nepasiekęs kunigas lieka skaudžiai pralaimėjusiu žmogumi.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM