BM Slide Login

Paieška svetainėje

Aš esu gerasis ganytojas

Apd 2, 14 a. 36 – 41; Ps 22, 1 – 6; 1 Pt 2 20 b – 25; Jn 10 1 – 10.

Šiandien mūsų bažnyčiose skamba viena iš gražiausių psalmių: ,,Mane Viešpats gano: man nieko nestinga. Jis mane veda, kur vešlios ganyklos žaliuoja, leidžia man atilsėti paversmy...“ Visa šios sekmadienio liturgika persmelkta ganytojo simbolika. Ketvirtą Velykų sekmadienį išgyvename kaip Gerojo Ganytojo sekmadienį. Tai Kristus mums prisistato, kaip Gerasis Ganytojas, sakydamas apie save: ,,Aš esu Gerasis Ganytojas“.

Ganytojo paveikslas daugeliui iš mūsų, XXI amžiaus žmonių, gyvenančių blokiniuose namuose, tampa kaskart svetimesnis ir nesuprantamas. Retai matome ganytoją su banda. Gal kada, atostogaujant kalnuose, pavyko mums pamatyti kalnietį, kuris išveda avių bandą į ganyklas. Todėl tikriausiai

nedažnai įvertiname tame įvaizdyje paslėptos simbolikos turtingumą. Kai Kristus savo klausytojams ištarė tuos žodžius, jie buvo aiškiai suprantami, nes jie buvo paimti iš kasdienybės, su kuria kiekvienas susitikdavo. Dar šiandien Šventoje Žemėje, Judėjos dykumoje, ant išdžiuvusių kalvų galima sutikti piemenis ganančius savo bandą, kurie ten praleidžia visą gyvenimą. Dalinasi jie su savo avimis troškuliu, kelio įveikimo sunkumu, kepinančios saulės kaitra, nakties šalčiu.

Ką reiškia išgirsti Evangelijos žodžiai mums tikintiesiems? Mes visi esame viena avidė. Ganytojas yra Kristus, kuris yra su mumis visą laiką, nepalieka mūsų ir saugo mus nuo vilko arba velnio. ,,Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą, - kad apsčiai jo turėtų“(Jn 10, 10). Kristus veda savo avis, arba savo mokinius į išganymą ir apsaugo juos nuo pavojų. Šv. Tomas Akvinietis sekvencijoje ,,Lauda Sion“ taip gieda apie Gerąjį Ganytoją: ,,Gerasis Ganytojau tikroji duona, Jėzau pasigailėk mūsų. Tu mus ganyk, Tu mus apsaugok ir duok pamatyti žemėje gyvenantiems gera“. Gerasis Ganytojas yra ne tik tuo, kuris gano, bet tampa avims ir tikrąja duona. Geras Ganytojas neapsiriboja rūpesčiu avimis žemiškoje ganykloje, bet veda jas į gėrį ,,žemėje gyvenančius“, į dangaus Karalystę. Jis nori mums amžinos laimės.

Šios dienos Evangelijoje Jėzus palygina save su vartais. Du kartus pakartoja, kad yra avių vartai: ,,Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: aš – avių vartai“ (Jn 10, 7). Ką tai reiškia, kad Viešpats Jėzus yra avių vartai? Judėjos dykumoje yra daug grotų uolų ir nakčiai piemenys suvarydavo avis į tokias uolas: tapdavo gyvais vartais. Tuomet avys būdavo apsaugotos, nors pats ganytojas nebūdavo saugus: dėl grobuonio atakos, piktadario užpuolimo, ar dėl ligų ištikus nakties šalčiams. Ar ganytojas buvo pasiruošęs kentėti dėl avių. Šv. Petras rašo savo laiške, kurio ištrauką šiandien girdėjome, kad Kristus kentėjo už mus. ,,Jis pats savo kūne užnešė mūsų nuodėmes ant kryžiaus medžio, kad numirę nuodėmėms, gyventume teisumui“ Šv. Petras prideda, kad esame tos aukos galia pagydyti: ,, Jūs esate išgydyti jo žaizdomis“. O kodėl tik Jėzaus Kristaus auka atveria mums vartus į amžinybę?

,,Jūs buvote tarsi paklydusios avys, o dabar sugrįžote pas savo sielų ganytoją ir sargą“ (1Pr 2 25) sako laiške šv. Petras. Atsivertimas yra nepaliaujamas kvietimas nukreiptas į mus visus. Tai yra nuolatinis ir besitęsiantis vidinio pasikeitimo procesas. To pasikeitimo šaltinis yra kaskart tobulesnis ir pilnesnis paklusnumas Jėzui Kristui. Todėl Viešpats Jėzus mus palygina su avimis, kurios klauso Jo balso ir eina paskui Jį.

Savo gyvenime turime klausyti tik Jo balso, nes tik Jis mus iš tikrųjų pažįsta ir trokšta mums tikros laimės.

Viešpats Jėzus tęsia, kad tos avys, kurios klauso Jo balso: ,,Paskui svetimą jos neseks, bet nuo jo bėgs, nes nepažįsta svetimųjų balso“(Jn 10, 5). Mes pažįstame Kristų ir Jis mus pažįsta. Tačiau atsitinka, kad avys neklauso Ganytojo balso. Nueina nuo Ganytojo į kitą avidę. Mes tikime, kad jeigu nuolat eisime per vartus, kuriais yra Jėzus Kristus, - pasieksime išganymą. ,,Aš atėjau, kad žmonės turėtų gyvenimą – kad apsčiai jo turėtų“ (Jn 10, 10).

Ketvirtas Velykų sekmadienis yra vadinamas Gerojo Ganytojo sekmadieniu. Melskimės šiandien ypatingai už pašaukimus į kunigystę ir vienuolijas. Juk Kristus veda savo kaimenę, savo Bažnyčią pasinaudodamas žmonėmis: kunigais - dvasiniais ganytojais. Praeitą savaitę labai stipriai įsitikinome, kaip daug gero gali padaryti didis sielų ganytojas. Tokiu geru ganytoju buvo mūsų amžininkas Šventasis Tėvas Jonas Paulius II. Jam statomi paminklai, jo vardu pavadinamos gatvės, mokyklos, ligoninės, piligrimų namai, bet ar gyvename tuo, ko jis mokė. Jeigu klausytume, ko jis mokė, tai nebūtų korupcijos, kruvinų konfliktų.

Tokie amžininkai ganytojai, visi kunigai, ar seserys vienuolės kartais yra taip pat suvargę . Koks yra mano požiūris į dvasininkus? Važiuojant traukiniu ar viešuoju transportu, dažnai pasigirsta pokalbis apie kunigus. Mėgstama dvasiškius apkalbėti, išreikšti nuomonę, pasmerkti. Kartoti kažkokias sensacijas, pusiau tiesą. Iš to matyti, kad kunigai yra įvairūs. Šventi, bet būna, kad ir nuodėmingi – kaip visa Bažnyčia. Kartais medija pakiša mums kokių ,,įdomybių iš Bažnyčios gyvenimo“. Tokios negatyvios temos pasirodo dažniausiai prieš šventes. Susidaro įspūdis, kad kažkas nori, kad susilpninti Bažnyčią, per atakas į dvasininkus. Kad atitraukti nuo sakramentų, religinio gyvenimo, nuo Gerojo Ganytojo. Esame bombarduojami televizijos, blogomis gyvenimo naujienomis. Jaučiamės nesaugūs, kad nesulauksime to kas gera ir teisinga. Tačiau daug yra pašauktųjų, kurie realizuoja savo pašaukimą dirbdami ligoninėse, mokyklose, vaikų darželiuose, besimeldžiantys savo vienuolynuose, kunigų mylinčių savo parapijiečius.

Kai panorėsi, ką nors apkalbėti, pasmerkti, užduok sau klausimą, ar pasimeldžiau už tą asmenį. Ar meldžiausi, kad jie taptų šventi, ar prašiau maldoje kunigų ir vienuolių pašaukimų? Kyla klausimas: ko turėčiau melsti kunigams? Kodėl taip dažnai už juos meldžiamasi bažnyčioje? Kodėl turiu melstis? Ne dėl to, kad būtų sveiki, gražiai apsirengę, turėtų gerą automobilį. Ne, brangieji. Turiu melstis už savo kunigus, nes šalia šventos Dieviškosios tikrovės, yra blogio, velniškoji tikrovė, kuri kovoja su Bažnyčia. O šėtonas ypatingu būdu atakuoja tuos, kurie yra arti Dievo. Ne paprastus parapijiečius, bet dvasios ganytojus atakuoja blogis, nes kunigas yra arti Dievo, tarnauja Bažnyčiai. Galima tai vaizdžiai paliginti su kariu: velnias mūsų priešas, tai kovotojas snaiperis, o kunigas dvasinis asmuo tai mūsų karininkas, tai yra mūsų vadas, dvasinis ganytojas. Snaiperis turėdamas galimybę rinktis priešą renkasi šauti į karininką, ne į eilinį. Ir galime pamatyti, kad neretai blogis laimi pergalę kunigų gyvenime, apie tai liudija įvairios apgavystės, kunigystės metimas, pasitraukimas nuo pirmykščio įkarščio, papiktinimas. Nuopuolis, kunigo nuodėmė labai sužeidžia, paliečia visą Kristaus Bažnyčią. Tai yra velnio ataka Bažnyčiai.

Turime melstis už savo kunigus, kad toje kovoje laimėtų, kad jų troškimai ir motyvacija būtų Dievuje. Kad mes neprarastume savo vadų, rodančių kelią. Nebukime tais, kurie padeda blogiui. Nors eičiau per tamsų blogio slėnį nebijosiu, nes Tu drauge būsi su manimi.

Kun. Dariusz Zielonka SDS
Sutrumpintas vertimas -  kun. Edmundas Rinkevičiaus 2011 05 15