BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kelio kryptis

2011 05 08

Sekmadienio Evangelija.

Trečiąją dieną po Jėzaus mirties du jo mokiniai keliavo į kaimą už šešiasdešimties stadijų nuo Jeruzalės, vadinamą Emausu. Jie kalbėjosi apie visus tuos įvykius. Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu. Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo. O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

Vienas iš jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“ Jėzus paklausė: „O kas gi?“ Jie tarė jam: „Su Jėzumi Nazarėnu, kuris buvo pranašas, galingas darbais ir žodžiais Dievo ir visos tautos akyse. Aukštieji kunigai ir mūsų vadovai pareikalavo jam mirties bausmės ir atidavė jį nukryžiuoti. O mes tikėjomės, kad jis atpirksiąs Izraelį. Dabar po viso to jau trečia diena, kaip tai atsitiko. Be to, kai kurios mūsiškės moterys mums uždavė naujų rūpesčių. Anksti rytą jos buvo nuėjusios pažiūrėti kapo ir nerado jo kūno. Jos sugrįžo ir papasakojo regėjusios pasirodžiusius angelus, kurie sakę Jėzų esant gyvą. Kai kurie iš mūsiškių buvo nuėję pas kapą ir rado viską, kaip moterys sakė, bet jo paties nematė.“

Jėzus jiems tarė: „O jūs, neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai! Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir žengti į savo garbę?!“ Ir, pradėjęs nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis aiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.

Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau. Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti...“ Tuomet jis užsuko pas juos. Vakarieniaudamas su jais prie stalo, paėmė duoną, sukalbėjo palaiminimą, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų, bet jis pranyko jiems iš akių. O jie kalbėjo: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“

Jie tuoj pat pakilo ir sugrįžo į Jeruzalę. Ten rado susirinkusius Vienuolika su savo draugais, kurie sakė: „Viešpats tikrai prisikėlė ir pasirodė Simonui.“ O jie papasakojo, kas jiems atsitiko kelyje ir kaip jie pažino Jėzų, kai jis laužė duoną. (Lk 24, 13-35)

Evangelijos tekstas mus sugražina į Velykų sekmadienio popietę, prie dviejų mokinių, keliaujančių keliu į vakarus. Kai kas sako, jog būtent todėl jie ir neatpažino Jėzaus. Emausas įsikūręs apie dvylika kilometrų (viena stadija – apie 185 m.) į vakarus nuo Jeruzalės. Besileidžianti saulė juos akino, jų akys buvo nukreiptos žemyn, į dulkėtą kelią, ir jie nepažino savo Mokytojo.

Sunku yra patikėti, jog dėl besileidžiančios saulės plieskimo „jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo“, nes juk kalbama apie susitikimą su prisikėlusiu Kristumi, išėjusiu iš šio pasaulio ir jo gyvenimo į naują kūniškumo pobūdį, nebepavaldų chemijos ir biologijos dėsniams; tas kūniškumas priklauso Dievo pasauliui, iš kurio jis pasirodo žmonėms ir atveria jiems širdį, kad jį atpažintų ir paliestų.

Tačiau, kita vertus, tiesa, kad krikščionys eina pasitikti ne besileidžiančios, o patekančios saulės. Kaip žinia, pirmųjų amžių krikščionys matė saulėtekyje Viešpaties prisikėlimo ir antrojo atėjimo simbolį. Šis simbolis atsirado ir maldoje. Jau nuo II amžiaus aptinkame pirmąsias nuorodas (Polikarpas Smirnietis, Tertulijonas, Klemensas Aleksandrietis), kad maldos metu buvo atsisukama į rytus (lot. „ad orientem“).

Naujajame Testamente nėra aiškiai kalbama apie maldos krypties reikšmę. Nežiūrint to, Bažnyčios tradicija įžvelgia nemažai biblinių nuorodų: „Bet jums, bijantiems mano vardo, patekės teisumo saulė, skleidžianti gydančius spindulius“ (Mal 3, 20); „Dėl širdingiausio mūsų Dievo gailestingumo mus aplankė šviesa iš aukštybių“ (Lk 1, 78); „Ir išvydau kitą angelą, pakylantį nuo saulėtekio, turintį gyvojo Dievo antspaudą“ (Apr 7, 2); šviesos ir tamsos simbolika Jono evangelijoje, o Mato evangelijos 24 skyriuje skaitome 27-30 eilutes, kur Žmogaus Sūnaus atėjimo su didžia galybe ir šlove ženklas, kaip žaibas tvykstelėjęs iš rytų, yra kryžius.

Iš tiesų, neatsiejamas ryšys tarp maldos krypties ir kryžiaus. Tai tampa akivaizdu jau nuo IV amžiaus, o gal netgi ir anksčiau: krikščionių bendros maldos kryptis yra kryžius, kuriuo būdavo paženklintos rytinės bažnyčių apsidės sienos ir privačios maldos vietos.

Vos gavę leidimą 325 metais statyti bažnyčias, krikščionys jas statė (su keliomis išimtimis) laikydamiesi rytų-vakarų ašies, į rytus orientuodami pagrindinę pastato dalį. Juk svarbiausi krikščionių Bendrijos sakramentai – Krikštas ir Eucharistija – buvo (Rytų Bažnyčiose ir tebėra) švenčiami rytų-vakarų simbolio kontekste.

Krikšto apeigose yra du elementai, kuriais išreiškiama pradžia proceso, aprėpiančio visą mūsų gyvenimą ir padarančio mus tinkamus amžinybei, idant švytinčiais Jėzaus Kristaus drabužiais galėtume stoti prieš Dievo veidą ir su juo amžinai gyventi. Tai – išsižadėjimo ir pasižadėjimo vyksmas.

Ankstyvojoje Bažnyčioje krikštijamasis atsisukdavo į vakarus – tamsos, saulėlydžio, mirties ir todėl nuodėmės karalijos simbolį. Krikštijamasis pasisukęs ta kryptimi tris kartus ištaria „ne“ – velniui, jo vilionėms ir nuodėmei.

Šitaip buvo išsižadama tam tikro pobūdžio kultūros, prikaustančios žmogų prie valdžios garbinimo, geismų pasaulio, melo, žiaurumo, dievų kulto ir antikinio teatro, kur mėgautasi mirtimis žmonių, kuriuos draskydavo laukiniai žvėrys, spindesio. Tai būdavo krikštijamojo išlaisvinimas iš primetamos gyvenimo formos, egzistavusios kaip pramoga ir kartu skatinusios griauti tai, kas žmoguje geriausia.

Tas išsižadėjimas – ne taip dramatiškai – ir šiandien yra esminė Krikšto dalis. Juo nusivelkame „senuosius drabužius“, su kuriais negalime stovėti priešais Dievą. Tiksliau sakant: pradedame juos nusivilkinėti. Mat tas išsižadėjimas yra pasižadėjimas, kurio metu paduodame ranką Kristui, kad jis mus vestų ir aprengtų. Tai, kokius „drabužius“ nusimetame, paaiškėja skaitant Laiško galatams penktąjį skyrių, kur šv. Paulius kalba apie „kūno darbus“ (Gal 5, 19-21).

Tada ankstyvojoje Bažnyčioje krikštijamasis atsisukdavo į rytus – šviesos, iš naujo patekančios istorijos saulės, Kristaus simbolį. Krikštijamasis pakreipia savo gyvenimą nauja linkme – tikėjimo į trivienį Dievą, kuriam save atiduoda, linkme. Tad Dievas pats aprengia mus šviesos apdaru, gyvenimo apdaru. Apaštalas Paulius šiuos naujus apdarus vadina „Dvasios vaisiais“ (Gal 5, 22-26).

Rytų-vakarų simbolį aptinkame ne tik Krikšto, bet taip pat ir Šv. Mišių apeigose. Ankstyvojoje Bažnyčioje buvo įprasta kunigui po Žodžio liturgijos prieš pradedant Eucharistijos liturgiją sušukti tikintiesiems: „Atsigręžkite dabar į Viešpatį!“ (lot. „Conversi ad Dominum!“). Tai raginimas atsigręžti į rytus – į patekančią saulę, kaip sugrįžtančio Kristaus ženklą.

Jei tai dėl kokių nors priežasčių būdavo neįmanoma padaryti, tikintieji kartu su kunigu pasisukdavo į Kristaus kryžių ant altoriaus, vidumi atsigręždami į Viešpatį. Juk galiausiai svarbus kaip tik tas vidus, „conversio“, mūsų sielos atsigręžimas į Jėzų Kristų ir per tai į gyvąjį Dievą, tikrąją šviesą.

Su tai susijęs kitas šūksnis, dar ir šiandien prieš Eucharistijos maldą adresuojamas tikinčiųjų bendruomenei: „Aukštyn širdis!“ (lot. „Sursum corda!“). Šie kunigo žodžiai yra kvietimas nusigręžti nuo visokio susitelkimo į savo rūpesčius, savo troškimus, baimes, išsiblaškymus ir pakelti aukštyn savo širdis, savo vidų!

Abiem sušukimais tarsi esame raginami atnaujinti savo krikščioniškąjį gyvenimą: „Conversi ad Dominum!“ – visada turime išsukti iš klystkelių, iš dulkėtų ir apakinančių kelių, kuriais taip dažnai einame savo mąstymu bei elgesiu. Vis iš naujo turime atsigręžti į Tą, kuris yra kelias, tiesa ir gyvenimas. Vis iš naujo turime atsiversti, visu savo gyvenimu pasisukti į priskėlusį Viešpatį, kurį einame pasitikti švęsdami Eucharistiją – laužydami duoną.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM