BM Slide Login

Paieška svetainėje

Jo beribis gailestingumas 

Ne tuščias kapas, o Viešpaties pasirodymai mokiniams yra svarbiausi Jo prisikėlimo iš numirusių liudijimai. Kape Kristaus kūno neradimas – tik mirties despotizmo nugalėjimo ir didžiojo žmonijos širdžių perkeitimo aušra. Prisikėlusiojo pasirodymai – esminio pasaulio istorijos lūžio patvirtinimas Jo prisikėlimo antspaudu – nuo šiol kiekvieno tikinčiojo gyvybė, net atsidūrusi mirties glėbyje, yra neįveikiama, nes turi nemirtingumo pradą gailestingiausioje Dievo širdyje.

Kristaus pasirodymai savo mokiniams – pašaukimo tapti bebaimiais Jo meilės liudytojais iki žemės pakraščių pradžia, nes visi, kas su tikėjimu bei malda apmąsto Gerosios Naujienos žodį, nejučiomis, veikiant Šventajai Dvasiai, patys savuoju buvimu, gyvenimu bei žodžiu skleidžia tokį gailestingumą, kurio skelbimo malonės privilegiją Jėzus suteikė dvasininkams. Jis 1931 metais per šv. Faustiną vidiniu būdu kalbėjo: Trokštu, kad kunigai skelbtų šį didžiulį mano gailestingumą nusidėjėlių sieloms. Tenebijo prisiartinti prie manęs nusidėjėlis. Mane degina gailestingumo liepsnos, noriu išlieti jas žmonių sieloms. Sielų nepasitikėjimas drasko mano vidų. Dar labiau mane skaudina išrinktosios sielos nepasitikėjimas; nepaisant neišsemiamos mano meilės – manimi nepasitiki, net mano mirties jiems negana. Vargas sielai, kuri tuo piktnaudžiaus.

Didelė atsakomybė tenka kunigui, vykdančiam savo pašaukimo tarnystę. Jei jo  viduje truks augančio pasitikėjimo ir atsidavimo Viešpačiui, tada kaip pernelyg įtemptos stygos ima ir nutrūksta, taip trūkinės ir jo bendravimas su Kristumi, ir šį skausmingą tarnavimo žmonėms neištikimybės minusą, deja, neišvengiamai išvys ir aplinkiniai. Didėjantis kunigo kasdienių pareigų apleidinėjimas, pavyzdžiui, vengimas eiti klausyti išpažinčių; atliekant neatidėliotinus pastoracinius patarnavimus, kitus užgaunantis vėlavimas; neetiškas bendravimas su tais, kurie atėjo prašyti tam tikrų sielovadinių paslaugų ir kiti panašūs dalykai dažniausiai pasireiškia dėl to, kad krikščioniško idealizmo bangai atslūgus, susiformavo savitas supasaulietinto gyvenimo būdas, kuris kategoriškai prieštarauja pirmosios Dievo meilės principui (plg. Apr 2, 4) ir žlugdo kunigo, kaip Dievo bendradarbio, asmenybę. Taigi, jei prieš skelbiant Išganytojo begalinį gailestingumą, skelbėjo širdis nebus „nardžiusi“ Jo širdies vandenyno gilumoje, iškyla realus pavojus, kad kitus mokydamas, ilgainiui pats nepasidarytų  atmestinas (plg. 1 Kor 9, 27).

Kad kiekvienas galėtume pamatyti pirmiausia savąją silpnybę, klaidą ar kitus piktinantį ydos blogį, būtina prisiminti momentą ar įvykį, kai buvo nusižengta teisingumo dorybei. Laikui bėgant, nuodėmės įsisenėjo, sąžinės balsas buvo nuslopintas ir pamotė puikybė kaip velniūkštis, užsirioglinęs ant individo pečių, šnibždėjo melo žodžius, kurie virsdavo iškreipto gyvenimo būdo norma.

Vienintelis kelias sugrįžti pas Dievą – tai atsiversti (žr. Apr 2, 5), šauktis Jo gailestingos pagalbos ir pačiam 180 laipsnių kampu stengtis suktis nuo tamsos į Jo šviesą... Bet kas pastebi savo klaidą, jei asmuo ignoruoja nuolat dangaus teikiamą malonę ją pamatyti, savo vidumi pasibjaurėti ir delsia prisipažinti: „Viešpatie, skaudžiai klydau ir kitus klaidinau. Pasigailėk manęs ir padėk taisytis.“  Todėl nepervertinama supratingų tikinčiųjų vieninga malda (žr. Jok 5, 16) ir, pagal galimybes pasninko auka, skiriama ypač už dvasininką, kuris kaip miestas yra pastatytas ant kalno ir todėl turi švytėti ne puikuodamasis (kartais nepastebint jam pačiam) savo prigimtiniais talentais, bet, atidavęs juos Jėzaus beatodairiškai ir perkeičiančiai globai, galėtų su ryžtingu ir sveiku nuolankumu tarti: „Esu nenaudingas tarnas. Padariau tai, ką turėjau padaryti (plg. Lk 17, 10), meldžiu vienintelio dalyko, – kad manoji širdis galėtų glaustis prie Tavosios...“

Tad neretai tingėti ir apsileisti mėgstantis žmogau, pažvelk į ropinėjančią darbštuolę skruzdę (plg. Pat 6, 6) ir jos gyvybingame judrume išvysk visuotinio Kristaus prisikėlimo mozaikos spalvotą akmenėlį, kuris yra neatskiriama ir savitu akordu linksmai bei nepaliaujamai skambanti dieviškojo gailestingumo simfonijos nata.

Kunigo ir kiekvieno krikščionio gyvenimo tikslas – kaip kviečio grūdui vis stengtis apmirti nesiliaujantiems savo savimeilės kuždėjimams, kad Gerojo Ganytojo balsas (žr. Jn 10, 27) būtų mūsų kasdienybė, atverianti duris į laisvės žydinčias pievas...

Kun. Vytenis Vaškelis