BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kalėdų centre – Nazareto Šeima

Dievo Sūnui tebus amžina garbė, kuris, iš meilės savo kūriniams, Kalėdų naktį įsikūnydamas perkeitė Visatą ir pakeitė visų žmonių istorijos likimą... Tačiau Jėzui vos spėjusiam pasigėrėti Švč. M. Marijos ir šv. Juozapo meile bei džiaugsmu, priimti trijų Išminčių dovanas (bene gražiausia iš jų – Išminčių išmintingiausias poelgis - prieš mažąjį Jėzų parpuolimas ir Jo kaip Dievo pagarbinimas), iškyla mirtinas pavojus: (...) „Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti“ (Mt 2, 13). 

Juozapas, net nesulaukęs aušros, su Jėzumi ir Marija bėga į Egiptą - leidžiasi į kupiną nežinomybės kelionę, kad ateinančiais amžiais tikintieji, kurie dėl pavergėjų savivalės turės bėgti iš gimtinės svetur arba net bus prievarta vežami gyvuliniuose vagonuose į nykią tremtį, galėtų savo paguodai prisiminti, jog ir kilniausioji pasaulio Šeima neišvengė panašaus likimo. 

Katalikų katekizme skaitome: „Visą Kristaus gyvenimą lydės persekiojimai. Tas pats laukia ir visų Jo saviškių. Jo sugrįžimas iš Egipto primena protėvių išėjimą iš Egipto nelaisvės ir parodo Jėzų kaip galutinį išvaduotoją“. Jėzaus saviškiai – ne tik Juozapas ir Marija, bet ir visi tie, kurie eina iš paskos Viešpačiui ir nenuleidžia nuo Jo dėmesingo žvilgsnio. Mūsų galutinio Išlaisvintojo tyli branda Nazareto aplinkoje – maldos ir amatininko darbo suderinamumas – tai buvo pirmiausia kilniausio klusnumo dovana Dievui Tėvui ir taip pat šios dorybės dovanojimas savo Motinai bei ištikimajam Juozapui. Be abejonės, šiuo Jėzaus sektino klusnumu valgiu yra pasotinami ir sąmoningi krikščionys, kurie vykdydami Dievo valią nėra išrankūs – jie dėkingai valgo visus jiems teikiamus valgius, tai yra noriai priima ir stengiasi vykdyti visą Kristaus ir Bažnyčios mokymą (Jn 4, 34). 

Pasak popiežiaus Pauliaus VI, „Nazaretas buvo mokykla, kurioje pradedame suprasti Jėzaus gyvenimą: tai Evangelijos mokykla (...). Pirmiausia ji moko tylos. O, kad vėl atgytų mumyse tikroji pagarba tylai, tai nuostabiai ir niekuo nepakeičiamai dvasios būsenai!“ Tik tyloje nurimę ir prisimindami, kad dabar mus slapčia regi pats Visagalis Dievas, mes galime žymiai atviriau ir įžvalgiau įvertinti savuosius charakterio trūkumus ar netvarkingus prigimties polinkius, dėl kurių pirmiausia nukenčia šeimyniškiai ir dėl to pašlija mūsų santykiai su jais. Kasdienė ir dėmesinga savo minčių, žodžių ir poelgių peržvalga sugražins mus į savąją tapatybę ir padės išvengti nemotyvuoto inertiškumo, o neretai ir nuodėmingų sprendimų. 

Atviras savęs vertinimas, Dievo malonei padedant, mums suteiks ryžto keisti tam tikras negatyvias išankstines nuostatas, kurios buvo susiformavusios, pavyzdžiui, paauglystėje, kai patyrėme savo tėvų pyktį, melą, perdėtą griežtumą, susvetimėjimą... Vienas jaunas vyras elektroniniame laiške rašė: „Mano tėvas nebuvo išėjęs, jis tiesiog niekada nerasdavo man laiko ar padrąsinamų žodžių. Visą gyvenimą jis stengėsi būti visų dėmesio centre. Dabar aš pirmą kartą supratau, kodėl esu toks karštligiškai veiklus, kodėl nieko arti neprisileidžiu – netgi savo žmonos – ir kodėl apsimetinėju daugelio žmonių akivaizdoje. Susmukau ir apsiverkiau. Kaip niekada anksčiau savo širdyje pajutau Dievo artumą – naujos širdies pradžią“. 

Atrodo, bepigu kalbėti apie Nazareto Šeimą, kai joje savaime pleveno Šventosios Dvasios ramybė ir nuolat dvelkė dieviškos artumos vėjelis. Išties kokie laimingi buvo Marija ir Juozapas, galėdami nuolat matyti Dievo Sūnaus visapusišką augimą! Taip, didinga ir nepakartojama duotybė – jau dabar regėti Tą, kurį daugelio akys turės garbės išvysti tik amžinybėje. 

Tačiau sunkiau prabilti apie krikščioniškas šeimas, kurių, gyvenančių XXI amžiaus visuomenėje, tyko daug pagundų... Pavyzdžiui, kai mūsuose kai kurie asmenys neatsakingai ir viešai kalba ne tik apie vyro ir moters neįsipareigojančią partnerystę, bet ir apie vienos lyties asmenų partnerystės įteisinimą, tada norima bet kokia kaina pateisinti Sodomos ir Gomoros nuodėmę ir tiesiogiai kėsinamasi į nedalomos šeimos – vyro ir žmonos – instituciją, kuria įsteigė Dievas. 

Pasak popiežiaus Benedikto XVI, įvairios sugyvenimo ar įteisintos partnerystės formos, kurios nureikšmina apsisprendimą ir kito žmogaus pasirinkimą, atsakomybę bei ištikimybę laike, erdvėje ir visuomenėje, nėra lygiavertės santuokai. Partnerystės šalininkų ginama laisvė yra netikra laisvė, nes ji ignoruoja meilės didybę ir todėl niekur neveda. Galų gale, tai yra reliatyvizmas, kuris nepripažįsta nieko „galutinio“, tačiau asmens troškimus ir idėjas padaro galutiniu visą ko vertinimo kriterijumi. Taip, anot Šventojo Tėvo, asmens laisvė tampa jo paties kalėjimu, jis darosi nebepajėgus įsipareigoti ir kurti su kitais asmenimis. 

Todėl būkite tvirtos visos krikščioniškos šeimos, kurios priėmėte Santuokos sakramento dovanas. Jūs tarpusavyje dalinatės atsakomybe ne tik dėl savo šeimos išsaugojimo, bet ir dėl jos nuolatinio augimo Viešpatyje Jėzuje. Jūs pirmiausia kasdien maldoje Jo neribotam gailestingumui pavedate save ir savo mylimus vaikus. Juos dažnai laiminate ir tada, kai jie, įsileidę į savo širdis tamsybių blogį, nebeklauso jūsų teisingų žodžių. Tada jūs, tėvai, nemoralizuojate – nesistengiate jų įvairiais būdais taip stipriai spausti, idant jie bematant (per atgailą) sugrįžtų pas Dievą. Jūs, gimdytojai, kantriai, melsdamiesi ir skaitydami Dievo žodį, semiatės išminties ir kantrybės iš Viešpaties, kuris puikiai žino, kada Jo numatytu laiku jūsų atžalos, pasikeitusios savo vidumi, sugrįš pas jus. 

Kun. Vytenis Vaškelis 2010 12 26