BM Slide Login

Paieška svetainėje

Keliaujanti šeima

2010 12 26 

Sekmadienio Evangelija. 

Išminčiams iškeliavus, štai vėl pasirodo Juozapui sapne Viešpaties angelas ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir bėk į Egiptą. Pasilik ten, kol tau pasakysiu, nes Erodas ieškos kūdikio, norėdamas jį nužudyti.“ Atsikėlęs nakčia, Juozapas pasiėmė kūdikį ir motiną ir pasitraukė į Egiptą. Ten jis prabuvo iki Erodo mirties, kad išsipildytų Viešpaties žodžiai, pasakyti per pranašą: „Iš Egipto pašaukiau savo Sūnų.“ 

Erodui mirus, štai Viešpaties angelas pasirodo per sapną Juozapui Egipte ir sako: „Kelkis, imk kūdikį su motina ir keliauk į Izraelio kraštą, nes jau mirė tie, kurie tykojo kūdikio gyvybės.“ Tuomet Juozapas atsikėlė, pasiėmė kūdikį ir motiną ir pargrįžo į Izraelio žemę. Išgirdęs, jog Archelajas valdo Judėją po savo tėvo Erodo, pabūgo ten vykti. Įspėtas sapne, nukeliavo į Galilėjos sritį ir apsigyveno Nazareto mieste, kad išsipildytų pranašų žodžiai: „Jį vadins Nazarėnu.“ (Mt 2, 13-15. 19-23) 

Pirmasis sekmadienis po Kalėdų yra skirtas šventajai šeimai. Atskubėję į Betliejų, piemenys randa „Mariją, Juozapą ir kūdikį, paguldytą ėdžiose“ (Lk 2, 16). Dievo didybė pasireiškia ir tuo, kad jis dėl mūsų tapo mažas bei panoro gimti ir augti žmonių šeimoje. 

Evangelijos skaitinyje pasakojama apie Jėzaus šeimos bėgimą į Egiptą. Rytų išminčių aplankymo metu (Mt 2, 1-12) jie jau veikiausiai buvo radę laikiną prieglaudą Betliejuje. Juozapas per sapną gauna patarimą bėgti į Egiptą ir gelbėtis nuo kūdikiui gresiančio pavojaus. Tą pačią naktį Juozapas, pasiėmęs kūdikį ir motiną, iškeliauja. 

Tradiciškai ikonografijoje Marija su kūdikiu vaizduojama sėdinti ant Juozapo vedamo asilo. Keliauti teko per dykumą penkias ar šešias dienas. Juozapas galėjo tikėtis pagalbos iš Aleksandrijoje ar Hierapolyje įsikūrusių žydų bendruomenių, tačiau vis tiek jiems teko išgyventi visus įsikūrimo nepažįstamame krašte sunkumus. Šis šventosios šeimos gyvenimo tarpsnis primena mums dabarties priverstinę krikščionių migraciją iš Irako, Indijos, Pakistano... 

Evangelinis skaitinys mums atskleidžia dar vieną svarbią žinią. Net tris kartus Juozapas turėjo „pakilti iš miego“. Pakilti iš pavojaus ir bėgti į Egiptą. Nusimesti tremties vangumą ir sugrįžti į pažadėtąją žemę. Šiandien dalis Vakarų visuomenės norėtų, jog tradicinė šeimos samprata taip pat pabėgtų, pasitrauktų, nebepakiltų, nebesugrįžtų. 

Iš tiesų, galima pabėgti, tačiau liekant vietoje, atsiribojant nuo „normalaus“ mąstymo. Juk galime likti tarp kitų, bet išlaikydami atstumą, nesileisdami užkrečiami įprastu mąstymu. Pabėgama tampant kitokiu, drąsiai pabrėžiant vertybes, kurios yra begėdiškai trypiamos ir kitų pajuokiamos, oponuojant tvirtą pasipriešinimą sąžinės sulaukėjimui. 

Pabėgti – bet kitokiu būdu. Atsiskyrimas ne kilometrais, bet mąstymu. Tai nėra klausimas apie tolimą švarios ir saugios žemės ieškojimą, kur būtų galima įžengti ir pasilikti. Ją reikia sukurti ten, kur esame. Prieš keletą metų teko girdėti, jog vienas kunigas, laimindamas jaunuosius vienoje iš sostinės bažnyčių, jiems palinkėjo būti nenormalia šeima, mat šiandien būti normalia šeima, vadinasi, po kelių gyvenimo kartu metų išsiskirti, o tačiau visiškai nenormalu gyventi kartu ištikimybėje ir meilėje visą gyvenimą. 

Mąstyti, rinktis ir įvykdyti. Pakilti, eiti ir sugrįžti. Dažniausiai pasikartojantys žodžiai Evangelijoje. Daugel kartų Jėzus ištars šiuos žodžius (o juos angelas ištarė Juozapui) tiems, kurie iš jo gaus viltį ir pasitikėjimą, paguodą ir gyvenimą. Kelkis ir eik! (Mt 9, 6; Mk 2, 11; Lk 5, 24; 17, 19; Jn 5, 8). 

Jėzaus gyvenimas prasideda kaip klajoklio, emigranto, pabėgėlio, besikilnojančio iš vienos vietos į kitą. Tokia bus ir ateitis: keliaujantis per miestus ir kaimus, neturintis kur galvos priglausti, atstumtas visuomenės ir galiausiai mirštantis anapus Jeruzalės miesto sienų. Tačiau daugelio nuostabai Velykų rytą pakilo iš mirties ir kapo tamsos. Ši drama tebesitęsia keliaujančios krikščionių bendrijos istorijoje. 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM