BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kristaus Krikštas – Dievo Dvasios išsiliejimas

Kristaus apsireiškimas prie Jordano upės – tai Jo pasiuntinybės tarnauti ir Gerosios Žinios skelbimo pradžia, idant pirmiausia išrinktos tautos žmonės suprastų, jog Jis yra Mesijas - nekalčiausias Dievo Avinėlis, kurio svarbiausia misija, susitapatinant su nuodėminga žmonija, ją pakrikštyti ant kryžiaus mirties krikštu (Lk 12, 50) ir savo prisikėlimo iš numirusių galybe visiems atidaryti amžino nemirtingumo duris. Todėl Kristaus krikštijimasis Jordane buvo provaizdis būsimo Jo krikšto kančioje ir mirtyje (Mk 10, 38). 

Išbridusiam iš vandens Jėzui atsivėrė Dangaus skliautai, „ir Jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant Jo“ (Mt 3, 16). Šventoji Dvasia pripildė visą Jo esybę, o Dievo Tėvo žodžiai, sklindantys iš amžinybės ir patvirtinantys dievišką gėrėjimąsi savo Sūnumi, Jam suteikė galimybę trumpai akimirkai pasijusti lyg būtų Namie – Švč. Trejybės meilės ir džiaugsmo majestote. 

Šias mintis norėčiau pagrįsti šiuolaikinio Bažnyčios mokymo apie Sutvirtinimo sakramentą katechezės žodžiais: „Sutvirtinimas kiekvienam tikinčiajam yra tai, kas visai Bažnyčiai buvo Sekminės, ir tai, kas Jėzui buvo Dvasios nusileidimas išlipus iš Jordano. Jis sustiprina per Krikštą suteiktą narystę Kristaus ir Bažnyčios kūne bei paskyrimą vykdyti pranašo, karaliaus ir kunigo misiją. Perteikia Dvasios dovanų gausą, „septynias dovanas“, drauge leidžiančias pasiekti meilės tobulumą. Tad Krikštas yra gimimo, o Sutvirtinimas – augimo sakramentas. Sykiu jis yra ir liudijimo sakramentas, nes liudijimas yra glaudžiai susijęs su krikščioniško gyvenimo brandumu“. 

Pasak šv. Augustino, „Kristus buvo pateptas Šventąja Dvasia tą pačią akimirką, kai Dievo Žodis tapo kūnu“. Tačiau tik dėl to, kad Dievo Dvasia prie Jordano išsiliejo ant Jėzaus ir Jis tapo Jos kupinas (Lk 4, 1), Jame visu grožiu ir taip pilnatviškai pradėjo skleistis Dvasios patepimas, kad netrukus Jis Nazareto sinagogoje galėjo liudyti: „Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane, kad neščiau Gerąją Naujieną vargdieniams“ (Lk 4, 18). Kai Šventoji Dvasia nužengė ant Jėzaus, prasidėjo Jo viešoji veikla (Lk 3, 23). 

Kūdikystėje ar vaikystėje buvome daugelis pakrikštyti ir priėmėme kitus sakramentus. Tačiau dėl sekuliaraus racionalizmo, vartotojiškos ir perdėm pliuralistinės visuomenės įtakų daugelis iš pakrikštytųjų yra dvasia nutolę nuo savo būties šaknų – Dievo. Jiems sugrįžti pas savo Viešpatį pagelbsti Globėjas Paraklitas. Dažnai Jis įkvepia supratingus tikinčiuosius kantriai ir su pasitikėjimu melstis už tuos namiškius, kuriems reikia atsiversti. Ilgainiui kai kurie iš jų išties vidumi keičiasi ir gailisi (nes po atsivertimo nušvinta vidinės akys) dėl prabėgusių metų, kuriuose taip stigo Viešpaties vedimo ir Jo artumo. 

Tačiau ne tik pasauliečiams, bet ir dvasininkams reikia asmeninio ir nuolatinio Šventojoje Dvasioje atsinaujinimo. Anot tėvo Raniero Cantalamessos, „klaida pasikliauti vien tik sakramentiniu patepimu, kartą ir neatšaukiamai gautu per šventimus ir leidžiančiu atlikti kai kuriuos šventuosius veiksmus – valdyti, skelbti ir mokyti...“ Neseniai „Gyvųjų akmenėlių“ pastangomis išleistoje Cantalamessos „Dvasios giesmė“ knygoje pateikiama vieno anglikonų vyskupo Šventosios Dvasios išsiliejimo asmeninė patirtis. 

„Po pietų vėl buvau koplyčioje ir vėl Viešpats mane patepė labai giliai ir meilingai. Su neįtikėtinu džiaugsmu vis kartojau: „Esu Tavo vaikas, esu Tavo vaikas!“ Dievas ne tik priėmė mane kaip žmogų, bet ir iš naujo sukūrė mane kaip savo vaiką. Galiausiai nebeturėjau žodžių. Paskutinis žodis, kurį pajėgiau ištarti, buvo “Dieve“, ir jį kartojau ilgai, su pertraukomis. (...) Visa tai pirmiausia suteikė naują atsidavimą Viešpačiui, dieviškos sūnystės jausmą, šlovinimą, Dvasios vaisius, kuriuos gavau pirmiau, negu pradėjau ieškoti, ir nuostabų pergalės pajutimą. Viešpats pašalino iš mano gyvenimo nuodėmes, su kuriomis kovojau ilgus metus“. 

Vėliau šis vyskupas rašė, kad jo gautasis Dievo Dvasios patepimas turėjo poveikį jo vyskupijai. Jo vadovaujamuose pastoraciniuose susirinkimuose buvo pradėta diskutuoti apie tikrąją Bažnyčios dvasinę misiją bei evangelizaciją, ir buvo sutarta, kad vyskupija būtinai turi atsinaujinti Šventojoje Dvasioje. 

Kristaus Krikšto šventė mums primena, kad mes, tikintieji, per Krikšto ir Sutvirtinimo sakramentų priėmimą buvome patepti Viešpaties Dvasia. Bet labai svarbu savęs klausti: „Koks dabar mano asmeninis santykis su gyvuoju Dievu? Ar dar manyje yra kliūčių, kurios trukdo veikti Dvasios malonėms? Ar aš noriu klusniai atsiduoti Viešpačiui? Ar meldžiuosi, kad mane visur lydėtų tikėjimo, vilties ir meilės Dvasia, kaip tai darė pats Jėzus (Lk, 3, 21)? 

Yra tekę asmeniškai ne kartą melstis už žmones. Kai kurie po išlaisvinimo, užtarimo ir Šventosios Dvasios pripildymo maldų dėl vidinių permainų nebesulaikydavo džiaugsmingų padėkos Dievui žodžių, o jų spindinčios akys liudijo, kad juos Viešpats palaimino labiau nei jie tikėjosi... 

Viešpatie Tėve, po Jėzaus Krikšto Tu iš Dangaus prabilai apie mums iki galo nesuvokiamą ir žodžiais nenusakomą meilę savo Sūnui. Vesk mus, savo vaikus, paskui Kristų, kad ir mes turėtume laimę tiesiogiai išgirsti iš Tavo lūpų, jog taip pat esame brangūs Tavo sūnūs ir dukros. 

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 01 09