BM Slide Login

Paieška svetainėje

Krikšto vandenys

2011 01 09 

Sekmadienio Evangelija.

Jėzus iš Galilėjos atėjo prie Jordano pas Joną krikštytis. Jonas jį atkalbinėjo: „Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!“ Bet Jėzus jam atsakė: „Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.“ Tada Jonas sutiko. Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens. Staiga jam atsivėrė dangus, ir jis pamatė Dievo Dvasią, sklendžiančią žemyn it balandį ir nusileidžiančią ant jo. O balsas iš dangaus prabilo: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“ (Mt 3, 13-17) 

Šios dienos Viešpaties Krikšto švente baigiasi Kalėdų liturginis laikas. Kūdikį, kurį Betliejuje išminčiai iš Rytų atėjo pagarbinti, įteikdami simbolines dovanas (Mt 2, 1-12), dabar jau atrandame subrendusį, po trisdešimties metų (Lk 3, 1-2), prie Jordano upės krantų, kur didysis pranašas Jonas krikštija. 

Krikštas (gr. baptízô reiškia „panardinti“), kurį Jonas ragino priimti, skiriasi nuo įprastinių religinių apsiplovimų. Jis nekartojamas ir turi būti konkretus veiksmas, kuriuo visas gyvenimas pasukamas nauja kryptimi. Jono krikštas apėmė ir nuodėmių išpažinimą; ano meto judaizme labiau buvo paplitę formulės pobūdžio nuodėmių išpažinimai, tačiau būta ir visiškai asmeniško išpažinimo, kai reikėdavo pavieniui išvardinti nuodėmingus poelgius. 

Krikšto vyksmas simbolizuoja pakilimą naujam, kitokiam gyvenimui – panardinimas (mirimas nuodėmei, senajam gyvenimui) ir iškilimas (prisikėlimas naujam, malonės gyvenimui). Juk, viena vertus, vanduo – tvanas, cunamis, potvynis, šėlstanti jūra – simbolizuoja mirtį, naikinimą, griovimą, o kita vertus, tekantis ir gėlas vanduo yra gyvybės, gyvenimo, ramybės simbolis. Visa tai aiškiai išplėtoja krikščioniškoji krikšto teologija, tačiau pradžia jau glūdi nusileidime į Jordaną ir išbridime iš jo. 

Jėzus įsimaišo į pilką nusidėjėlių, laukiančių ant Jordano krantų, minią. Kaip jau matėme, krikštijantis reikėdavo išpažinti nuodėmes. Pats krikštas buvo nuodėmių išpažinimas ir mėginimas nusimesti seną, nenusisekusį gyvenimą ir gauti naują. 

Kaip Jėzus galėjo išpažinti nuodėmes? Kaip galėjo atsisakyti gyvenimo iki tol ir pasukti į naują? Šio sekmadienio tekste, Krikštytojo ir Jėzaus diskusijoje, irgi iškeliamas klausimas Jėzui: „‘Tai aš turėčiau būti tavo pakrikštytas, o tu ateini pas mane!‘ Bet Jėzus jam atsakė: ‘Šį kartą paklausyk! Taip mudviem dera atlikti visa, kas reikalinga teisumui.‘“ 

Jėzaus atsakymą paaiškina žodžio „teisumas“ prasmė: atliktinas visas „teisumas“. Teisumas žydų aplinkoje yra žmogaus atsakas į Torą (hebr. „mokymas, nurodymas, įstatymas“; Torą sudaro pirmosios penkios Biblijos knygos) ir visos Dievo valios priėmimas. Jono krikštas Toroje nenumatytas, tačiau Jėzus šiuo žodžiu jį pripažįsta kaip neriboto „taip“ Dievo valiai išraišką. 

Kadangi nužengimas į šį krikštą apima naujai pradžiai būtiną kaltės išpažinimą ir prašymą atleisti, šis nuodėmės paženklintame pasaulyje tariamas „taip“ visai Dievo valiai taip pat išreiškia solidarumą su nusidėjėliais, teisumo link besitiesiančiais žmonėmis. Ši Jėzaus kelionė, kuri veda Jordano link į nusidėjėlių minią, išreiškia solidarumo apsisprendimą, t. y. Dievo apsisprendimą ne iš tolo pagelbėti žmogui, bet prisiimant jo trapią būtį. 

Krikščioniui, turinčiam prieš akis kryžių ir prisikėlimą, tapo aišku, kas įvyko: Jėzus užsivertė ant savo pečių visos žmonijos kalčių naštą ir nunešė ją žemyn į Jordaną. Savo veiklą jis pradeda stodamas nusidėjėlių vieton. Visa Jėzaus krikšto reikšmė, jo „visas teisumas“ atsiskleidžia tik kryžiuje: krikštas – mirties už žmonijos nuodėmės prisiėmimas, o balsas per krikštą – „Šitas yra mano mylimasis Sūnus“ – išankstinė nuoroda į prisikėlimą. 

Tai padeda suprasti krikščioniškąjį krikštą. Mirties ant kryžiaus anticipacija, pasireiškusi Jėzaus krikštu, ir prisikėlimo anticipacija, pasireiškusi balsu iš dangaus, dabar yra tapusi tikrove. Jono vandens krikštas dabar yra pripildytas Jėzaus gyvenimo ir mirties krikšto. Raginimas krikštytis dabar kviečia stotis Jėzaus krikšto vieton ir taip per jo tapatinimąsi su mumis tapatintis su juo. 

Jo nekaltumas ir šventumas prisiartino prie mūsų nuodėmės, kad mes nuodėmėje galėtume prisiartinti prie jo nekaltumo ir šventumo. Apie šį vidinį ryšį apaštalas Paulius sako: „Argi nežinote, jog mes visi, pakrikštytieji Kristuje Jėzuje, esame pakrikštyti jo mirtyje? Taigi krikštu mes esame kartu su juo palaidoti mirtyje, kad kaip Jėzus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlovinga galia, taip ir mes pradėtume gyventi atnaujintą gyvenimą“ (Rom 6, 3-4). 

Rytų Bažnyčia Jėzaus krikšto ikonoje vaizduoja vandenį kaip skystą kapą, tamsų urvą, nurodantį požeminį pasaulį, pragarą. Jėzaus nužengimas į šį skystąjį kapą, kuris jį visą apgaubia, yra išankstinis nužengimo į požemio pasaulį veiksmas. Šv. Kirilas Jeruzalietis († 387) sako: „Nužengė į vandenį, supančiojo stiprųjį“; panašiai sako ir šv. Jonas Auksaburnis († 407): „Panirimas ir išnirimas yra nužengimo į pragarą ir prisikėlimo įvaizdis.“ 

Tad Jėzaus krikštas suvokiamas kaip visos istorijos pakartojimas, pratęsiant tai, kas praėję, ir užbėgant į priekį tam, kas bus: įžengimas į kitų nuodėmes yra nužengimas į pragarą ne tik stebint, bet kartu kenčiant ir kentėjimu perkeičiant, perverčiant ir atveriant gelmių duris. 

Jėzaus krikštas yra nužengimas į piktosios dvasios namus, kova su žmones įkalinusiu stipriuoju. Šis stiprusis ir pasaulio istorijos jėgomis nenugalimasis parbloškiamas ir supančiojamas stipresniojo, kuris, būdamas lygus su Dievu, gali prisiimti visą pasaulio kaltę ir ją iškenčia, visus aprėpdamas nužengimu į nupuolusiųjų būtį ir suteikdamas šiai būčiai naują kokybę.

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM