BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kodėl Žodis tapo kūnu?

2011 01 02 

Sekmadienio Evangelija. 

Pradžioje buvo Žodis. Tas Žodis buvo pas Dievą, ir Žodis buvo Dievas. Jis pradžioje buvo pas Dievą. Visa per jį atsirado, ir be jo neatsirado nieko, kas tik yra atsiradę. Jame buvo gyvybė, ir ta gyvybė buvo žmonių šviesa. Šviesa spindi tamsoje, ir tamsa jos neužgožė. 

Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas. Jis atėjo kaip liudytojas, kad paliudytų šviesą ir kad visi per jį įtikėtų. Jis pats nebuvo šviesa, bet turėjo liudyti apie šviesą. Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį. 

Jis buvo pasaulyje, ir pasaulis per jį atsiradęs, bet pasaulis jo nepažino. Pas savuosius atėjo, o savieji jo nepriėmė. Visiems, kurie jį priėmė, jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki jo vardą, kurie ne iš kraujo ir ne iš kūno norų, ir ne iš vyro norų, bet iš Dievo užgimę. 

Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų; mes regėjome jo šlovę – šlovę Tėvo viengimio Sūnaus, pilno malonės ir tiesos. Jonas apie jį liudija ir šaukia: „Čia tasai, apie kurį aš kalbėjau; tas, kuris paskui mane ateis, pirmiau už mane yra buvęs, nes jis už mane pirmesnis.“ 

Tikrai, iš jo pilnatvės visi mes esame gavę malonę po malonės. Kaip Įstatymas duotas per Mozę, taip tiesa ir malonė atėjo per Jėzų Kristų. Dievo niekas niekada nėra matęs, tiktai viengimis Sūnus – Dievas, Tėvo prieglobstyje esantis, mums jį atskleidė. (Jn 1, 1-18) 

Antrąjį sekmadienį po Kalėdų skaitome iškilmingą Jono evangelijos prologą. Šis Evangelijos skaitinys nuo seniausių laikų priklauso Kalėdų liturgijai, nes jame yra sakinys, kuriuo nurodomas mūsų džiaugsmo pagrindas, tikrasis šventės turinys: „Tas Žodis tapo kūnu ir gyveno tarp mūsų.“ Graikų kalbos žodis Logos dažniausiai verčiamas kaip „Žodis“ (hebr. Dābār), tačiau jis reiškia ne tik ištartą žodį, bet ir už jo slypinčią idėją, mintį, prasmę. 

Kodėl Žodis tapo kūnu? Kodėl amžinoji pasaulio Prasmė atėjo pas mus taip realiai, kad ją galima paliesti, pamatyti (1 Jn 1, 1)? Šis klausimas, kuris konkrečiau ar ne taip konkrečiai buvo keliamas visoje krikščioniškoje tradicijoje, aiškiausiai buvo suformuluotas šv. Anzelmo Kenterberiečio († 1109) veikale „Cur Deus Homo?“ (lot. „Kodėl Dievas tapo žmogumi?“) ir vėliau tapo vienu iš didžiausių teologinių debatų tarp tomistų, šv. Tomo Akviniečio († 1274) sekėjų, ir skotistų, pal. Jono Dunso Skoto († 1308) sekėjų. 

Anzelmas teigė, jog nuodėmingai žmonijai atpirkti reikia, kad Dievo teisingumas būtų įvykdytas – tai vadinamoji „adekvataus atsiteisimo“ teorija. Dievo įžeidimas yra begalinis, todėl adekvati auka gali būti vien Jėzus Kristus, žmogus, kuris yra Dievas. Įsikūnijimas tampa būtinas žmonijos atpirkimui. 

Šis teiginys suponavo kerštingo, baudžiančio Dievo paveikslą bei juridinę išganymo slėpinio sampratą, tarsi būtų reikėję numaldyti pykstantį Dievą, o tai visiškai nepanašu į Naujojo Testamento žinią, kur atpirkimas iš esmės pasirodo kaip Dievo begalinės meilės slėpinys (Jn 3, 16; Tit 3, 4-5; 1 Jn 4, 10. 19). 

Domininkonų vienuolis Tomas Akvinietis šiek tiek bandė sušvelninti situaciją, sumažindamas regimą Dievo numatytą Jėzuje Kristuje tikslą iki „deramumo priežasties“. Nors Įsikūnijimas nebuvo būtinas žmonijos išgelbėjimui, vis dėlto jis buvo skirtas tam, kad įsikūnijęs Dievo Žodis įvykdytų, pats vienas galėdamas tai padaryti, teisingumo reikalavimus ir taip suteiktų žmonijai išganymą. 

Tuomet dieviškajame plane Jėzus Kristus iš esmės buvo reikalingas atpirkimui, todėl būtų tikslinga pasakyti, kad, jei žmonija neturėtų būti išgelbėta iš nuodėmės, Įsikūnijimas nebūtų įvykęs. Taip Jėzaus vaidmuo buvo redukuotas iki atpirkimo ir krikščioniškasis pasaulis tapo visiškai atsitiktinis. Be to, Jėzus Kristus buvo tarsi pavėluota mintis dieviškajame plane, kuris dabar susidėjo iš dviejų vienas kitą papildančių planų – sukūrimo ir atpirkimo. 

Į tai sureagavo pranciškonų teologas Jonas Dunsas Skotas ir jo mokykla. Skotistų nuomone, Jėzus negali būti redukuotas į „pavėluotą mintį“ Dievo plane žmonijai ir kosmosui. Jėzus Kristus buvo numatytas pačiose sukūrimo slėpinio ištakose. Jis nebuvo Dievo numatytas iš esmės kaip Išganytojas. Jis tapo Išganytoju atsitiktinai, dėl žmonijos nuodėmės ir atpirkimo poreikio. Jei žmonės ir nebūtų nusidėję, Žodis būtų tapęs kūnu, kad apvainikuotų kūriniją, kaip ir buvo numatyta dieviškajame plane (Jn 1, 1-18; Kol 1, 15-17; Ef 1, 15-23; 2, 10; Žyd 1, 1-4). 

Skotistų teiginys yra neabejotinai artimesnis Naujojo Testamento žiniai, tačiau čia yra toks pat trūkumas kaip ir tomistinėje tezėje: numatomi du vienas kitą papildomi planai Dievo mintyje, tarsi dieviškasis mąstymas galėtų būti fragmentinis laike. Tomo nuomone, Dievo planuose Jėzaus Kristaus nėra pirmame (sukūrimo) etape, bet atsiranda antrame (atpirkimo) etape, o Dunsui Skotui ir jo sekėjams Jėzus Kristus užima centrinę vietą nuo pat pradžių, bet Išganytoju tampa tik antrajame etape dėl žmonijos nuodėmės. 

Šių dienų teologija, atsigręždama į biblinę ir patristinę tradiciją, papildo viduramžių mąstytojus. Tikroji Dievo intencija Jėzuje Kristuje yra įlieti dieviškojo gyvenimo dovaną į žmonijos tapatybę taip giliai, kaip tik įmanoma, į pačią žmonijos prigimtį, kad ji galėtų dalyvauti dieviškoje tapatybėje, nesant jokio reikalo išskirti vienas po kito einančius dieviškojo plano momentus. 

Visiškas Dievo atsiskleidimas žmonijai slypi asmeniškame paties Dievo įsiterpime į žmonių šeimą ir istoriją. Jėzus Kristus iš tiesų padarė Dievą mums pasiekiamą, kartu dovanodamas mums patį dieviškąjį gyvenimą mūsų pačių lygmeniu. Dievas ieškojo mūsų tuo pačiu lygmeniu, kuriame ir mes buvome. Jis užkalbino mus suprantamu, žmogišku, būdu, nes dieviškasis Žodis, tapęs vienu iš mūsų, išreiškė save žmogiškaisiais žodžiais. 

Pirmoji Įsikūnijimo priežastis yra ne nuodėmė, bet įsūnijimas, o pačiame įsūnijime esminis yra ne pats atpirkimas, bet sudievinimas (2 Pt 1, 4). Būdamas Dievo Sūnus, Jėzus atėjo tapti žmogaus sūnumi ir suteikti mums, žmonių vaikams, galimybę tapti Dievo vaikais. 

Bažnyčios tėvai, pirmiausiai graikų, dažnai kartodavo: „Dievas tapo žmogumi, kad mes būtume sudievinti.“ Tai – ne žmogaus tapimas Dievu, bet žmogaus supanašėjimas su Dievo Sūnumi, „panašiai kaip niekas nevadina ugnimi įkaitintos geležies, nors ji ir turi ugnies galią, kadangi yra jos įkaitinta“ (Šv. Kirilas Aleksandrietis, † 444). 

Nuostabūs Jėzuje Kristuje Dievo ir žmonijos mainai, apie kuriuos kalba Bažnyčios tėvai, reikalavo, kad Dievas pirmiausiai nužengtų pas mus Jėzuje, kad jame Dievas galėtų mus išaukštinti iki dieviškumo. Įsikūnijimas yra didžiausia Dievo dovana žmonijai – savęs atidavimas (Rom 5, 5; 1 Jn 4, 8). Ši dieviškoji savidava taip pat išreiškia didžiausią Dievo pagarbą ir meilę žmogiškajam orumui, nepažeidžiant žmogaus laisvės (Jn 3, 16-17; 1 Jn 1, 1-2; 4, 8-19). 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM