BM Slide Login

Paieška svetainėje

Askezė – klusnumo Viešpatyje šventė

Kai dažnam postmodernios visuomenės nariui žodis „askezė“ neretai asocijuojasi su asmens laisvę ir iniciatyvas drausminančiu botagu, tiems, kurie nejučiomis klausia: „Kaip mano vietoje pasielgtų Kristus?“, asmeninės savitvardos motyvacijos daigai kyla iš subtilių Šventosios Dvasios inspiracijų, kurias atgena Jos nenuspėjamo malonės vėjo gūsis (žr. Jn 3, 8).

Herberto Vorgrimlerio „Naujajame teologijos žodyne“ rašoma: „Praktikuoti krikščioniškąją askezę reiškia sąmoningai gręžtis į mirtį, priimti ir suvokti ją kaip galimybę sekti mirštančiu Jėzumi. Taip „realizuoti“ mirtį reiškia ne apriboti ją paskutine agonija, bet visą gyvenimą jos po truputį mokytis, sugriauti mirties kaip vien prievarta išgaunamos ištikties pobūdį atsisakant paversti ją savęs perdavimo Dievui aktu. Tokia samprata neatima galimybės dėkingai mėgautis kūrinijos dovanomis (kaip darė Jėzus, kelią į mirtį laikęs būtinybe, bet vis dėlto susilaukęs priekaišto, jog esąs rijūnas ir vyno gėrėjas, žr. Mt 11, 19). Konkretus krikščioniškos askezės įgyvendinimo būdas nepavaldus jokiai schemai; tai – asmeninio pašaukimo dalykas“.

Taigi Evangelijos askezės esmė – Jėzaus mokinio sekimas Juo, kai kasdien ir kaskart savyje patiriamas dėl gimtosios nuodėmės padarinių poveikio įtampų naštas atiduodame Viešpačiui ir, paklusdami Jam, imame Jo paties mums duodamą tą gyvenimo darbų kryžių, kurį nešdami vis geriau suvokiame, kad, atsisakydami savojo „ego“, mes iš tiesų priimame tas neišvengiamo apmirimo sau agonijos valandėles ir būname vis didesnėje vienybėje su Juo ir Jame. Tai – kelias, kuriuo eidami įgyjame nesvyruojantį viduje tikrumą, bylojantį, kad visiems Jėzaus pažadams, ypač skelbiančiam mūsų prisikėlimą, lemta išsipildyti.

Mokykimės įprasminti dabarties momentą, kad labiau brangintume ateinančią ateities valandėlę. Vienas teologas pastebi: „Išnaikinti sąmonės laiką – tai išnaikinti „ego“. Tai nereiškia išnaikinti laikrodžio laiką, tai reiškia taikiai ir harmoningai gyventi dabartyje. Kad sugebėtume gyventi dabartyje, kaip tai daro Dievas, labai svarbu mums susitaikyti su dabartine situacija. Joje atrasime ir pačią Dievo Karalystę“.

 Didįjį dangiškosios Karalystės blyksnį išvystame šio sekmadienio Evangelijoje. Jėzaus bičiulis Lozorius buvo arti mirties, bet Jis visiškai nesiskubino jam padėti. Lozoriaus seserys Morta ir Marija galėjo pradėti savaip murmėti: „Kodėl Viešpats neskuba gydyti to, kurį išskirtinai mylėjo? Kodėl meilė neįrodoma darbais? Gal mes Jam mažai rūpime?..“ Ačiū Dievui, kad šios moterys joms skirtą gyvenimo egzaminą išlaikė garbingai. Kai Lozoriui mirus, jų širdys pervėrė netekties skausmo durklas, negirdime nė vieno priekaišto Mokytojui, išskyrus motyvuotą Mortos pastebėjimą: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (Jn 11, 21). Štai krikščioniškos askezės viršukalnė – mirusio broliaus seserys dėl Jėzaus pažado, kad ši Lozoriaus liga - ne mirčiai, o gyvenimui, klusniai ir bešališkai priimdamos Jo žodžius už gryną pinigą, bet kokią abejonę ir netikėjimą Jėzumi, maištingą žodį, savigraužą ir pernelyg didelę širdgėlą drauge su savo broliu palaidojo kapo rūsyje.

Kaip Jėzaus prikeltas Lozorius jau buvo naujas Jo meilės kūrinys, taip nauju dorybių grožiu nušvito ir jo seserų širdžių vidus. Galime tik numanyti, kaip anuomet visi geros valios žydai džiūgavo, regėdami jau dvokusio lavono prikėlimą! Kokia didi malonė XXI amžiaus žmonėms, kurie tikėjimu priima Lozoriaus prikėlimą iš numirusių kaip būsimą savojo prisikėlimo Viešpatyje faktą!

Tad eikime paskui Tą, kurio maistas buvo vykdyti Tėvo valią. Pakluskime Jam, kaip 1996 metais Kvebeke malonės įkvėpimui pakluso šeimos tėvas Leandras Lašansas ir užrašė Jėzaus inspiruojamus tokius pirmuosius žodžius, kurie tapo įžanga net kelioms knygoms (beje, jo pirmoji knyga greitu laiku bus publikuota lietuviškai): „Mano mylimasis vaike, prašau tavęs, klausykis, pasitikėk Manimi. Aš vadovausiu kiekvienam tavo žingsniui, pašalinsiu iš tavo kelio visas kliūtis. (...) Tu turi eiti pirmyn vedamas vien tikėjimo, nematydamas ir nesuprasdamas, kur tave vedu, tau tereikia leistis vedamam“.

Tik mokydamiesi apmirti sau, tinkamiausiu būdu nešime savo kryžių ir laisviausiai galėsime mėgautis Dievo kūrybos vaisiais, nes mūsų laisvės laisvai paklusti Jam nebepančios jokie mus nuo Jo meilės atitolinantys prieraišumai.

Kun. Vytenis Vaškelis