BM Slide Login

Paieška svetainėje

Lozoriau, išeik!

Lozorius – kaip sergantis pasaulis, kurį Jėzus atėjo ne išgydyti, bet prikelti naujam gyvenimui. Reikėjo, kad po keturių dienų iš tvaiką skleidžiančio mirusio Lozoriaus kūno pradėtų sklisti perkeičiančios malonės kvapas, bylojantis, kad žemėje atsiveria dangiškosios karalystės durys. Juk tik Dievas biologinės mirties pažeistus ir pūvančius kūno organus padaro gyvybingus bei sveikus. Tik Jis sugrąžina sielą kūnui, kad jis visur klausytų proto nurodymų. Tik Jis įžiebė gyvo tikėjimo šviesą tiems, kurie matė Lozoriaus prikėlimą iš numirusių ir pradėjo suvokti, kad gyvenimas stipresnis už mirtį. Visada, kai jis laimi, yra pašlovinamas Dievo Sūnus (Jn 11, 4). 

Kai Jėzus savo mokiniams pranešė apie savo bičiulio Lozoriaus mirtį, Jis paaiškino, kad džiaugiasi, jog nebuvo prie mirštančiojo ir jo neišgydė. Gyvybė daugiau nei sveikata. Kartais geriau leisti kūnui numirti, kelias dienas gesti ir vėl iš naujo įkvėpti jam gyvybę. Tai daugiau nei ligonį pagydyti. Tai pagaliau neeilinė proga apie žmogaus nemarumą prabilti. Todėl Jis ir pasinaudojo ja. 

Jėzus su mokiniais atėjo į Betaniją (kaimas arti Jeruzalės), kur buvo palaidotas Lozorius. Pokalbyje su Lozoriaus seserimi Morta Jėzus išaukština tikėjimo svarbą, nes tik tikėdamas žmogus gali panašėti į Jį. Išties, Dievui veikiant, asmuo gali išsilaisvinti iš savo prigimtinio mąstymo apdulkėjusių stereotipų, idant į viską - į save, žmones, pasaulį ir Dievą -žvelgtų nauju tikėjimo žvilgsniu. Kai tikėjimo silpnumo valandėlės metu prisiminsime mus Regintįjį ir Jam tarsime: „Labiausiai tikiu ir pasitikiu Tavimi, Viešpatie, meldžiu, sustiprink mano tikėjimą“, tada mes, panašiai kaip Morta, pripažinsime Dievo Sūnų pagrindiniu mūsų gyvenimo kelrodžiu. Mūsų darbus inspiruos mumyse veikiantis Jo tikėjimas. 

Kai kita Lozoriaus sesuo Marija priėjusi prie Jėzaus verkdama puolė Jam po kojų pasakė: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs“ (Jn 11, 32), tada Viešpats susigraudino ir pravirko. Jis natūraliai vienijosi su žmonių kančiomis. Jis verkė su verkiančiaisiais. Atrodė, kad mirties akivaizdoje visi - net ir Pats Mesijas - galėjo tik liūdėti bei kitus guosti. 

Tačiau tai, ko akis niekada neregėjo, ko ausis negirdėjo, kas žmogui į mintį neatėjo (1 Kor 2, 9), įvyko dabar. Jėzus atėjo prie Lozoriaus kapo ir tarė: „Nuriskite akmenį!“ (Jn 11, 39). Kas galėjo sutrukdyti įvykdyti šį paliepimą? Niekas. Ten, kur veikia Dievas, visos pragaro galybės paralyžiuojamos. 

Nors Jėzus prieš padarydamas neužmirštamą stebuklą meldėsi, bet Jo malda virto dėkojimu Tėvui, nes Lozoriaus prikėlimas buvo bendro Švč. Trejybės Asmenų nuo amžių numatyto žmonijos išganymo plano dalis. „Žmonės, praregėkite, tikėkite ir pasikeiskite, nes Tas, kuris daro tokius darbus, yra tikrai atėjęs pas jus iš Dangaus“ – šiuos žodžius patvirtina neįtikėtinas Lozoriui antrojo gyvenimo dovanojimas. 

Jei palyginsime Lozoriaus ir Kristaus prisikėlimų svarbą, skirtumas akivaizdus: Lozorius po mirties buvo pašauktas tęsti savo laikinąją egzistenciją laike, o Kristus prisikėlė iš numirusių, kad laikas mums taptų transcendentiniu bilietu, už kurį sumokėsime tiek, kiek tikėjimu, malda ir darbais pajėgsime kasdien atsiliepti į mūsų širdis bei gyvenimus perkeičiančią Dievo meilę. 

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 04 10