BM Slide Login

Paieška svetainėje

Lozorius iš Betanijos

2011 04 10 

Sekmadienio Evangelija. 

Buvo vienas ligonis, Lozorius iš Betanijos kaimo, kur gyveno Marija ir jos sesuo Morta. Marija buvo toji pati moteris, kuri patepė Viešpatį kvepalais ir nušluostė plaukais jo kojas. Jos brolis Lozorius dabar sirgo. Seserys nusiuntė jam žinią: „Viešpatie! Tas, kurį tu myli, serga!“ Tai išgirdęs, Jėzus tarė: „Šita liga ne mirčiai, bet Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“ 

Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį ir Lozorių. Vis dėlto, išgirdęs, kad tasai serga, jis dar dvi dienas užtruko ten, kur viešėjo, ir tik tada pasakė mokiniams: „Eikime vėl į Judėją!“ Mokiniai jam atsakė: „Rabi, ką tik žydai kėsinosi užmušti tave akmenimis, o tu vėl ten eini?“ Jėzus tarė: „Argi ne dvylika valandų turi diena?! Kas vaikščioja dieną, tas nesuklumpa, nes mato šio pasaulio šviesą. O kas vaikščioja naktį, suklumpa, nes jam trūksta šviesos.“ 

Tai pasakęs, pridūrė: „Mūsų bičiulis Lozorius užmigo, bet aš eisiu jo pažadinti.“ Mokiniai atsiliepė: „Viešpatie, jeigu užmigo, pasveiks.“ Jėzus kalbėjo apie jo mirtį, o jie manė, kad jis kalbėjęs apie poilsio miegą. Pagaliau Jėzus atvirai jiems pasakė: „Lozorius mirė. Bet aš džiaugiuosi, kad ten nebuvau, – dėl jūsų, kad jūs įtikėtumėte. Tad eikime pas jį.“ Tuomet Tomas, vadinamas Dvyniu, tarė kitiems mokiniams: „Eikime ir mes numirti su juo!“ 

Atėjęs Jėzus rado Lozorių jau keturias dienas išgulėjusį kapo rūsyje. O Betanija buvo arti Jeruzalės – maždaug penkiolikos stadijų atstu. Daug žydų buvo atėję pas Mariją ir Mortą paguosti jų dėl brolio mirties. Morta, išgirdusi, kad ateinąs Jėzus, išėjo jo pasitikti. Marija liko namie. Morta tarė Jėzui: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs. Bet ir dabar žinau: ko tik paprašysi Dievą, Dievas tau duos.“ 

Jėzus jai pasakė: „Tavo brolis prisikels!“ Morta atsiliepė: „Aš žinau, jog jis prisikels paskutinę dieną, mirusiems keliantis.“ Jėzus jai tarė: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, – nors ir numirtų, bus gyvas. Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius. Ar tai tiki?“ Ji atsakė: „Taip, Viešpatie! Aš tikiu, jog tu Mesijas, Dievo Sūnus, kuris turi ateiti į šį pasaulį.“ 

Tai pasakiusi, ji nuėjo ir pasišaukė savo seserį Mariją, slapčiomis jai pranešdama: „Mokytojas atėjo ir šaukia tave.“ Išgirdusi ši greitai pakilo ir nuėjo pas jį. O Jėzus dar nebuvo įžengęs į kaimą, bet tebebuvo toje vietoje, kur jį pasitiko Morta. Kai žydai, buvę su Marija namuose ir ją guodę, pamatė ją skubiai keliantis ir išeinant, jie nusekė paskui, manydami, kad ji einanti pas kapą išsiverkti. O Marija, atėjusi ten, kur buvo Jėzus, ir jį pamačiusi, puolė jam po kojų, sakydama: „Viešpatie, jei būtum čia buvęs, mano brolis nebūtų miręs.“ 

Pamatęs ją verkiančią ir kartu atėjusius žydus verkiančius, Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė: „Kur jį palaidojote?“ Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“ Jėzus pravirko. Tada žydai ėmė kalbėti: „Štai kaip jis jį mylėjo!“ O kiti sakė: „Argi tas, kuris atvėrė neregiui akis, negalėjo padaryti, kad šitas nemirtų?“ 

Ir vėl susigraudinęs Jėzus atėjo pas kapą. Tai buvo ola, užrista akmeniu. Jėzus tarė: „Nuriskite akmenį!“ Mirusiojo sesuo Morta įspėjo: „Viešpatie, jau dvokia. Jau keturios dienos, kaip jis miręs.“ Jėzus jai tarė: „Argi nesakiau: jei tikėsi, pamatysi Dievo šlovę?!“ Jie nurito akmenį. Jėzus pakėlė akis aukštyn ir prabilo: „Tėve, dėkoju tau, kad mane išklausei. Aš žinojau, kad visuomet mane išklausai. Tačiau tai sakau dėl čia esančiųjų, kad jie įtikėtų, jog tu esi mane siuntęs.“ 

Tai pasakęs, jis galingu balsu sušuko: „Lozoriau, išeik!“ Ir numirėlis išėjo iš kapo. Jo rankos ir kojos dar buvo suvystytos aprišalais, o veidas apvyniotas drobule. Jėzus jiems įsakė: „Atraišiokite jį ir leiskite jam eiti.“ Daugelis žydų, kurie buvo atėję pas Mariją ir matė, ką Jėzus padarė, įtikėjo jį. (Jn 11, 1-45) 

Kad Dievas turi galią nugalėti mirtį, jau buvo tikima Senajame Testamente. Sudžiuvusių kaulų prisikėlimo regėjimas, kurį mato pranašas Ezekielis IV a. prieš Kr., yra pirmoji biblinė nuoroda į šį tikėjimą (Ez 37, 1-14). Savo apokalipsėje, pranašas Izaijas laukia, kada Dievas visiems laikams sunaikins mirtį ir nušluostys ašaras nuo visų veidų (Iz 25, 8). Ir pagaliau, Danielio knyga numato, kad mirusieji atsibus – kai kurie amžinajam gyvenimui, kiti amžinajai negarbei (Dn 12, 2). 

Lozoriaus prikėlimas Evangelijoje pagal Joną yra paskutinis ženklas prieš Jėzaus kančią ir prisikėlimą. Šie ženklai buvo pradėti Kanos vestuvėse, kai Jėzus vandenį pavertė vynu (Jn 2, 1-11). Po to, vėl Kanoje, išgydė vieno valdininko sūnų, gyvenantį Kafarnaume (Jn 4, 46-54). Prie Betzatos maudyklės, jis išgydo paralyžiuotąjį (Jn 5, 2-15). Dykumoje pamaitina žmonių minią penkiais duonos kepaliukais ir dviem žuvim (Jn 6, 1-15). Praeitą sekmadienį skaitėme, kaip jis sugrąžina regėjimą aklam nuo gimimo žmogui, kurį siunčia į Siloamo tvenkinį nusiplauti akis (Jn 9, 1-40). Ir štai šiandien paskutinis, septintas, ženklas – Lozoriaus prikėlimas iš mirties. 

Įdomu pastebėti, kad šios Evangelijos autorius, nurodydamas stebuklą, vartoja žodį „ženklas“. Ženklas yra lyg rodyklė, kuri nori atskleisti kažką paslėpto, parodyti Jėzaus tapatybės esmę. Matydami Jėzų, pasotinantį minią dykumoje, suprantame, kad jis yra „gyvybės duona“. Ir jei matome, kad jis išgydo neregį, suprantame, kad jis yra „pasaulio šviesa“. Taip ir pasakojime apie Lozoriaus prikėlimą, randame pagrindinius Jėzaus žodžius, ištartus Mortai: „Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas.“ 

Pasakojime vyrauja gyvenimo tema. „Jei būtum čia buvęs“, – abi seserys, susitikusios Jėzų, kalba apie tą patį. Jėzus ir mirtis – tokios nesuderinamos sąvokos, jog seserys net neįsileidžia minties, kad Jėzui esant galima numirti. Lozorius – tikrojo gyvenimo, kurį Jėzus suteiks visiems jį tikintiems, ženklas. Tačiau pastebime ir šio didingo ženklo ironiją: Jėzaus gyvenimo dovana Lozoriui patį Jėzų veda į mirtį (Jn 11, 46-53). 

Čia taip pat atskleidžiama tiesa, koks giliai žmogiškas ir visiškai dieviškas yra Jėzus. Jau nuo pirmųjų krikščionybės amžių, šios dienos Šv. Mišių dėkojimo giesmėje Bažnyčia gieda: „Jis, būdamas tikras žmogus, verkė prie savo bičiulio Lozoriaus kapo ir, būdamas tikras amžinasis Dievas, jį prikėlė. Jis, pagailėjęs žmonijos, išganymo paslaptimis ir mus veda į naują gyvenimą.“ 

Taip, nes ėjimas į naują gyvenimą prasideda dabar. Žodžiai „Nuriskite akmenį!“ pasigirsta kasdien. Tai, kas mumyse mirę, kas daugiau ar mažiau paslėpta mūsų pasąmonėje, mūsų tamsiosiose kertelėse ar mūsų esybės „kape“, skleidžia mirtį aplink mus. 

Mes smerkiame ir žeminame kitus, norėdami pasirodyti geresni už juos; atsisakome išklausyti tuos, kurie kitokie, ir taip įskaudiname juos. Visas šis ardantis ir naikinantis elgesys gimsta slaptose mūsų esybės kertelėse, kurios mirusios, pūvančios ir dvokiančios, kurių mes nenorime nei matyti, nei pripažinti. 

Jėzus atėjo tam, kad įžengtų ten, kur blogas kvapas, kad atidarytų tai, kas užrakinta, kad išgydytų tai, kas ligota, kad grąžintų į gyvenimą tą, kas miręs. „Štai aš stoviu prie durų ir beldžiu: jei kas išgirs mano balsą ir atvers duris, aš pas jį užeisiu ir vakarieniausiu su juo, o jis su manimi“ (Apr 3, 20). 

Kaip visuomet, Dievas pradeda pirmas: Jėzus savo Dvasia beldžiasi į mūsų baimių, depresijų ir egoizmo duris, kad išeitume į šviesą, į gyvenimą, kad nuo mūsų nukristų aprišalai ir mes atrastume savo tikrąjį veidą, kad eitume prisikėlimo keliu ir neštume meilę į savo šeimas, bendruomenes, pasaulį. 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM