BM Slide Login

Paieška svetainėje

Raidė užmuša – dvasia gaivina

Neseniai įvykęs įtakingo Švedijos „Gyvenimo žodžio“ bažnyčios pastoriaus Ulfo Ekmano ir jo žmonos Brigitos perėjimas į Katalikų Bažnyčią (beje, jų sunūs Bendžaminas, 7 metus dirbęs „Gyvenimo žodžio“ bendrijos žurnalo redaktoriumi į katalikybę buvo priimtas 2013 metais), vertas krikščioniško apmąstymo. Pastebėtina, kad U. Ekmano idėjomis buvo „apsikrėtę“ ir jaunieji Lietuvos sekmininkai, kurie 1988 metais Vilniuje įkūrė „Tikėjimo žodžio“ bendruomenę.

Kelis dešimtmečius skelbęs susiaurintą ir supaprastintą vadinamą pilnos Evangelijos protestantišką mokymą, U. Ekmanas, pastaraisiais metais gyvai domėjosi Katalikų Bažnyčios Magisteriumo tiesomis, puoselėjo ekumeninę bendrystę su Švedijos katalikais, stačiatikiais... Pastorius U. Ekmanas teigė: „Dievas labai aiškiai kalbėjo man apie krikščionių vienybę. Kai ateizmas ir islamas užkariauja Europą, įprasti prabudimo devizai neveikia. Šių dienų krikščionių poreikis - susivienyti su istorinėmis bažnyčiomis“.

Kai kovo 9 dieną, Upsaloje vykusių „Gyvenimo žodžio“ pamaldų metu, U. Ekmanas pareiškė, kad su žmona palieka vietos bendruomenę ir tampa katalikais, savo sprendimą grindė ilgai trukusiu Dievo valios ieškojimu, kuris vyko medituojant bei meldžiantis ir visiškai paklūstant Šventosios Dvasios vedimui. Jis sakė, kad palaipsniui išmoko branginti bendravimą su Jėzų mylinčiais katalikais, kurie laikosi teologijos, įsišaknijusios Biblijoje ir klasikinėje dogmatikoje. Jam ir žmonai atsivėrė sakramentinio gyvenimo turtų gelmė. Jie išvydo krikščioniško skelbimo kerigmą, kurią iš kartos į kartą Bažnyčia nuosekliai vykdo, katekizuodama tikinčiuosius. Juos sužavėjo katalikų tikėjimo moralinė - etinė jėga, kuri sistemingai kovoja su visuomenėje kerojančiu blogiu ir konkrečiai liudija gailestingumą silpniausiesiems. Jie susitiko su žmonėmis, kurie atstovauja milijonus katalikų charizmatikų, spinduliuojančių gyvą tikėjimą... Pagaliau Ulfas ir Brigita apgailestavo, kad turėjo išankstinius klaidingus požiūrius, kurie anksčiau trukdė kurti teisingą bendrystės santykį su katalikais.

Mes, tikintieji, šiuo maloningu Gavėnios laiku, kai esame Bažnyčios kviečiami nuodugniau patikrinti savo sąžinės indikatorių, ištirti savo bendravimo ryšio tvirtumą su Viešpačiu ir aplinkiniais, kuriuos neatsitiktinai mums siunčia Jis, turėtume savęs klausti: „Ar tikrai viską kasdien padarau, kad manyje mažiau būtų moralinių trukdžių, kurie stabdo Jėzaus veikimą, kviečiant kitus į nuolat Šventosios Dvasios gaivinamą Bažnyčią? Ar esame panašūs į tuos Švedijos krikščionis, per kuriuos Dievo Dvasia Ulfui ir Brigitai naujai atvėrė protus, ir jie širdimi suvokė, kad katalikybės sparnai – autentiška Dievo žodžio ir  sakramentinio gyvenimo tikėjimu sintezė?“

Popiežiaus Pranciškaus asmeninis pavyzdys ir gyvas tikėjimo skelbimas liudija, kad ne veltui jis pasirinko globėju šv. Pranciškų Asyžietį, geriausiai atliepiantį jo gyvenimo būdą. Daugelis, nesiruošdami papildyti šv. Pranciškaus įkurtos vienuolijos gretas, tapkime tokiais „pranciškonais“, kurie Šventojo Rašto nors trumpą apmąstymą stengiasi derinti su nuolat viduje spurdančiu Jėzaus kvietimo „gumulu“: „Nors nelengva, vis tiek nepailsk, sek paskui mane!“ Tada savuoju gyvenimu nejučiomis tapsime garsiojo popiežiaus Inocento III sapno tęsėjais...  Jam sapne pasirodė Laterano bazilika, kuri tiesiog griuvo jam ant galvos. Laimei, popiežius staiga pamatė vyriškį, kuris parėmė tą šventovę, ir pavojus dingo. Tai -pranašiškas sapnas, kurį šis popiežius susiejo su Pranciškumi, kai jis bendravo su šiuo šventuoju. Kaip anuomet šv. Pranciškus savo krikščionišku radikalumu tapo didžiuoju Bažnyčios ramsčiu, skirtu sumaterialėjusiai visuomenei, taip panašiai ir dabar tikintieji, kurie savuoju „taip“ išreiškia Dievo planus, yra kertinė Bažnyčios gyvybingumo kolona, bylojanti: „Ir jūs, broliai ir sesės, nelaukite, suremkite pečius... Vienybėje – jėga, o šėtonui – prapultis!“

 Be abejo, skaitytojus siekti panašėti į mūsų Išganytoją teįkvepia ne tik šv. Pranciškus, bet, pavyzdžiui, darsyk perskaityta asmeninio šventojo globėjo biografija... Svarbiausia – kad leistume mus uždegti Šventajai Dvasiai, nes, pasak, popiežiaus Benedikto XVI, Bažnyčiai būtinas charizminis atsinaujinimas iš vidaus, nauja tikėjimo liepsna, o ne tik administravimo gebėjimai bei politinė tvarka ir strategija.

Kun. Vytenis Vaškelis