BM Slide Login

Paieška svetainėje

Neregio išgydymas

2011 04 03 

Sekmadienio Evangelija. 

Eidamas pro šalį, Jėzus pamatė žmogų, aklą gimusį. Jo mokiniai paklausė: „Rabi, kas nusidėjo, – jis pats ar jo tėvai, – kad gimė neregys?“ Jėzus atsakė: „Nei jis nenusidėjo, nei jo tėvai, bet jame turi apsireikšti Dievo darbai. Man reikia dirbti darbus to, kuris mane siuntė, kolei diena. Ateina naktis, kada niekas negali darbuotis. Kol esu pasaulyje, esu pasaulio šviesa!“ Tai taręs, jis spjovė žemėn, padarė purvo iš seilių, patepė juo neregio akis ir tarė jam: „Eik ir nusiplauk Siloamo tvenkinyje.“ (Išvertus „Siloamas“ reiškia: „Siųstasis“.) Tasai nuėjo, nusiplovė ir sugrįžo regintis. 

Kaimynai ir kiti žmonės, kurie matydavo jį elgetaujantį, klausė: „Ar čia ne tas, kuris sėdėdavo elgetaudamas?“ Vieni sakė: „Tai jis.“ Kiti: „Visai ne, tik į jį panašus.“ O jis atsakė: „Taip, tai aš.“ Tada jie klausė jį: „O kaipgi atsivėrė tau akys?“ Jis išpasakojo: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis ir pasakė: ‘Eik į Siloamą nusiprausti‘. Aš nuėjau, nusiprausiau ir praregėjau.“ Jie vėl klausė: „Kur jisai?“ Šis atsakė: „Nežinau.“ 

Tuomet jie nusivedė buvusį neregį pas fariziejus. O toji diena, kai Jėzus padarė purvo ir atvėrė akis, buvo šabas. Fariziejai ėmė jį iš naujo kamantinėti, kaip jis praregėjęs. Jis paaiškino: „Jis patepė man akis purvu, aš nusiprausiau, ir dabar regiu.“ Kai kurie fariziejai kalbėjo: „Tas žmogus ne iš Dievo, nes nesilaiko šabo.“ O kiti sakė priešingai: „Kaip galėtų nusidėjėlis daryti tokius ženklus?!“ Ir jų nuomonės nesutarė. Tuomet jie ir vėl klausia buvusį neregį: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“ Šis atsakė: „Jis pranašas.“ 

Žydai nenorėjo tikėti, kad jis tikrai buvęs aklas ir praregėjęs. Jie liepė pašaukti praregėjusiojo gimdytojus ir ėmė juos tardyti: „Ar šitas jūsų sūnus, kurį sakote gimus aklą? Tai kaip jis dabar regi?“ Jo tėvai atsakė: „Mes žinome, kad jis mūsų sūnus ir kad jis yra gimęs aklas. O kaip jis praregėjo, mes nežinome, nei kas jam atvėrė akis, nežinome. Klauskite jį patį, jis suaugęs ir pats tegu kalba už save.“ Tėvai šitaip pasakė, bijodami žydų. Mat žydai buvo nutarę, jog kas tik išpažintų Jėzų esant Mesiją, turėtų būti išmestas iš sinagogos. Todėl jo tėvai pasakė: „Jis suaugęs, klauskite jį patį.“ 

Tada jie antrą kartą pasišaukė buvusį neregį ir pasakė: „Šlovink Dievą! Mes žinome, kad tas žmogus nusidėjėlis.“ Jis atsiliepė: „Ar jis nusidėjėlis, aš nežinau. Viena žinau: buvau aklas, o dabar regiu.“ Jie vėl klausė: „Ką jis tau darė? Kaip jis tau atvėrė akis?“ Šis atsakė: „Aš jau sakiau, tik jūs neklausote. Ką dar norite išgirsti? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais?“ 

Tada jie išplūdo jį, sakydami: „Tai tu esi jo mokinys, o mes – Mozės mokiniai. Mes žinome, kad Mozei yra kalbėjęs Dievas, o iš kur šitas, mes nežinome.“ Žmogus jiems atsakė: „Tai tikrai nuostabu, kad jūs nežinote, iš kur jis. O juk jis man atvėrė akis! Žinome, kad Dievas neišklauso nusidėjėlių. Jis išklauso tik savo garbintojus, kurie vykdo jo valią. Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis! Jei šitas nebūtų iš Dievo, jis nebūtų galėjęs nieko panašaus padaryti.“ Jie užriko ant jo: „Tu visas gimęs nuodėmėse ir dar nori mus mokyti?!“ Ir išvarė jį lauk. 

Jėzus sužinojo, kad jie buvo išvarę jį lauk, ir susitikęs paklausė jį: „Ar tiki Žmogaus Sūnų?“ Šis atsakė: „O kas jis, Viešpatie, kad jį tikėčiau?“ Jėzus tarė: „Tu jau esi jį matęs, ir dabar jis su tavimi kalba.“ Žmogus sušuko: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbino jį. O Jėzus prabilo: „Aš atėjau į šį pasaulį daryti teismo, – kad neregiai praregėtų, o regintieji apaktų.“ (Jn 9, 1-39) 

Tikėjimo rega įgalina pastebėti kitą pasaulį, esantį anapus to pasaulio, kurį matome kūno akimis. Tačiau pasakojimas apie neregio išgydymą atskleidžia mokinių velykinę tikėjimo patirtį, kai, susitikus Prisikėlusįjį, „jų akys atsivėrė, ir jie pažino Jėzų“ (Lk 24, 31; Jn 20, 14-16; 21, 12). Šiuo atveju kalbama ne tiek apie bendrą tikėjimą į Dievą, į jo pasaulį, kuris nesibaigia ir su šio pasaulio pabaiga, bet – apie tikėjimą į Jėzų Kristų. Jono evangelijos autorius šį pasakojimą pasitelkia tam, kad parodytų, kaip pasiekiamas visiškas ir brandus tikėjimas į Dievo Sūnų. 

Pradžioje neregiui Jėzus yra tik žmogus: „Žmogus, vardu Jėzus, padarė purvo, patepė juo mano akis...“ Vėliau į klausimą: „O ką tu manai apie vyrą, atvėrusį tau akis?“, jis atsakė: „Jis pranašas.“ Žengtas žingsnis į priekį. Buvęs neregys suprato, kad Jėzus yra Dievo siųstasis, kad jis kalba ir veikai Dievo vardu. Ir pagaliau, susitikęs dar kartą Jėzų, sušunka: „Tikiu, Viešpatie!“, ir parpuolęs pagarbina jį, atvirai pripažindamas jį savo Viešpačiu ir Dievu. 

Toks detalus vidinio praregėjimo aprašymas kviečia ir mus savęs paklausti: „O aš, kurioje kelio vietoje esu? Kas man yra Jėzus iš Nazareto?“ Kad Jėzus yra žmogus, niekas to neneigia. Kad jis yra pranašas, siųstas Dievo, irgi beveik visi sutinka. Bet daugelis čia ir sustoja. 

Tačiau to nepakanka. Taip pat ir musulmonas, jei laikosi to, kas užrašyta Korane, pripažįsta, kad Jėzus yra pranašas. Bet dėl to savęs nelaiko krikščioniu. Žingsnis, kuriuo tampama krikščioniu ta tikrąja žodžio prasme, žengiamas tada, kai Jėzus išpažįstamas Viešpačiu ir pagarbinamas kaip Dievas. 

Krikščioniškasis tikėjimas nėra tik tikėti į Kažką, kas amžinai egzistuoja ir yra anapus šio pasaulio, bet – tikėti Asmeniu, atveriančiu gyvenimui naują horizontą ir sykiu duodančiu tvirtą kryptį. Iš tiesų, Jėzus mums nepateikia sąrašo dalykų, kuriuos turime tikėti, bet sako: „Tikite Dievą – tikėkite ir mane!“ (Jn 14, 1). 

Krikščioniškasis tikėjimas yra tikėti į Jėzų Kristų, šviesos teikėją, atveriantį mums akis visų pirmiausia per Krikšto sakramentą. Juk išgydymo procese negalios kamuojamasis Jėzaus paliepimu turi nusiplauti Siloamo tvenkinyje. „Išvertus ‘Siloamas‘ reiškia: ‘Siųstasis‘“, – komentuoja evangelistas hebrajų kalbos nemokantiems skaitytojams. 

Tai daugiau negu vien filologinė pastaba. Taip įvardijamas tikrasis stebuklo pagrindas. Nes Siųstasis yra Jėzus (Mt 15, 24; Mk 9, 37; Lk 4, 18. 43; 10, 16; Jn 5, 30. 36. 38; 6, 39; 7, 16. 33; 8, 26; 11, 42; 12, 44. 49; 13, 16; 17, 3. 8. 23; 20, 21). Vadinasi, idant žengtų praregėjimo keliu, neregys nusiplauna per Jėzų ir Jėzuje. Šventasis Justinas († 164) rašo: „Tas nusiplovimas [Krikštas] vadinamas apšvietimu, nes tie, kurie gauna šį pamokymą, yra dvasioje apšviesti.“ 

Todėl ankstyvųjų krikščionių giesmė, paimta iš Krikšto liturgijos, ragino: „Pabusk, kuris miegi, kelkis iš numirusių, ir apšvies tave Kristus“ (Ef 5, 14). Iš tiesų, per Krikštą priėmę Amžinąjį Žodį, „tikrąją šviesą, kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9), pakrikštytieji gauna tikėjimo dovaną, kurią yra kviečiami vienybėje su Bažnyčia stropiai ugdyti ir drąsiai liudyti. 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM