BM Slide Login

Paieška svetainėje

Dievo žvilgsnis

IV gavėnios sekmadienis A

1 Sam 16, 1b. 6 – 7. 10 – 13a; Ef 5 8 – 14; Jn 9, 1 - 41

Šiandienos liturginiai skaitiniai prisiliečia prie regėjimo problemos, žvilgsnio, matymo. Kiekvienas iš mūsų žino, kad tai yra svarbus dalykas žmogaus gyvenime. Tačiau, nors tuose tekstuose tiek daug atsižvelgiama į fizinį regėjimą, bet už to slepiasi tai, kas žmogaus akimi yra nematoma, kas turi savo gelmę tikėjimo išgyvenime. 

Pirmajame skaitinyje susiduriame su Samuelio žvilgsniu, kuris buvo Dievo išsiųstas, kad išrinktų vieną iš Jeses sūnų, kuris bus karaliumi. Samuelis įvykdo užduotį, pasikliaudamas natūraliu žvilgsniu ir žmogišku kriterijumi, taip kaip atrodo. O buvo svarbu pažvelgti į žmonių širdis. 

Šiandien taip pat padarome baisių klaidų, pasinaudodami tik išimtinai žmogišku požiūriu, ir taip vertindami save ir kitus. Šiandieninis pasaulis labai daug investuoja, kad uždarytų žmogų gražios figūros šablone: be raukšlių, įdegusį, gražiai sušukuotą ir apsirengusį. Į tai labai kreipia dėmesį ne tik jaunimas, bet ir vyresni asmenys. Augantis, sergančių anoreksija, skaičius yra to gyvas pavyzdys. Kaskart skaitlingesnės klaidos išsirenkant savo gyvenimo draugą. Kaip tai žmonėms yra svarbu sunkumuose darbe ar pasirenkant darbą. 

Reikia mums žiūrėti į save ir kitus taip, kaip moko šiandien Dievas, labiau žvelgiant į širdis. Nesvarbu, ar mano toks ar kitoks išmatavimas, ar turiu šviesius plaukus, ar mėlynas akis, kokius vilkiu rūbus, naudoju kosmetiką už didelę sumą pinigų ir kas savaitę vaikštau į tą ar kitą saloną. Mano vertumo kriterijus telpa geroje, tyroje, atsidavusioje Dievui širdyje. 

Kai skaitome šios dienos Evangeliją, iškart pabunda mumyse didelė simpatija išgydytam aklajam. Pasirodo, kad jis perėjo didelius išbandymus, atlaikė eilę atakų ir išėjo iš jų nugalėtoju. Nors labai įžeidė Teisės saugotojus fariziejus, įžeidė viešąją nuomonę, supyko su savo kaimynais, bet galutinėje sąskaitoje laimėjo. Niekas jo nepalaikė tam, kad suklupti prieš Kristų ant kelių ir išpažinti savo tikėjimą, Jo Dievystę. 

Žiūrint į tą sceną galima sakyti, kad neregys po susitikimo su Kristumi tapo regintis, o tie iš fariziejų, kurie galvojo, kad gerai mato ir įvertina kaip buvo, taip ir pasiliko akli Kristaus gėriui ir meilei, kurią norėjo jiems paaukoti. Tame matyti užsispyrimas, kurio Jėzus negali perlaužti. Fariziejai, išmesdami ir ignoruodami pagydytą neregį, atmetė tuo pačiu Jį patį. Galima turėti ,,erelio“ žvilgsnį, o iš tiesų nepastebėti to, kas esmingiausia ir vertingiausia gyvenime. Ir kas tai tada per gyvenimas, jeigu ne tik nepriimu, bet atmetu žmogiškojo gyvenimo pamatus, kuriuo yra pats Kristus ir dar žmogus prasilenkia su Teisės ir gyvenimo mokytoju? 

Fariziejai, kurie teisė iš pažiūros, dabar tapo neregiai – nematantys, tačiau dar geriau matydami. Prieina iki pilno šviesos tikėjimo. Tai, kad jo akys atsivėrė, buvo ženklas to, kad jo širdis dar plačiau atsivėrė tikėjimui į Jėzų. 

Ir mūsų gyvenime yra svarbu pažinti savo aklumą. Nors mūsų situacija daugeliu atžvilgių panaši į neregio nuo gimimo situaciją. Panašiai kaip jis plaudamasis tvenkinyje galėjo pamatyti saulės šviesą, taip mes per krikštą tampame atgimę Kristui, kuris yra pasaulio šviesa, o tikėjimo dovana, kaip grūdas pasilieka mūsų viduje. Panašiai, kaip neregio žvilgsnis laipsniškai pasitaiso ir nuveda jį iki Jėzaus, kaip pasaulio Išganytojo pažinimo, taip ir malonė, kokią gavome švento krikšto metu, tampa mums galimybe augti iki subrendimo ir aiškumo matymo tikėjime. 

Dažnai prašome Kristaus, kad kaip kitados išgydė akląjį iš fizinio aklumo, taip ir mus nenuilstamai gydytų iš mūsų dvasinio aklumo ir mūsų žmoniškųjų silpnybių, kurių mumyse tiek daug. 

Kun. Leszek Skalinski SDS 
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius 2011 04 03