BM Slide Login

Paieška svetainėje

Žodžio prasmė glūdi veiksme 

Kai mintis ir žodis tampa konkrečiu veiksmu, dvasinis pradas įgyja materialaus dalyko formas. Tobuliausia būtybė – Dievas Žodis - tapo kūnu (Jn 1, 14), ir šis Jo sprendimas pranoko visus žmonijos lūkesčius, nes Jėzaus Apsireiškimo šlovės aušra nušvito Kūdikio lopšyje, paskui pasiekė viršūnę, kai Jis, prikaltas ant kryžiaus, visus pradėjo traukti prie savęs, ir, prisikėlęs iš numirusių bei pasirodęs savo mokiniams, tarsi dar kartą įsikūnijo visiems bylodamas: „Štai aš, ką iki savo mirties jums skelbiau, kas turi įvykti, viską išpildžiau. Visi mano veiksmai atitiko visas mano mintis ir žodžius. Dabar atėjo jūsų eilė ir valanda. Mano žodis visada yra tiesos pilnuma. Jei jo nuosekliai laikysitės, keisis jūsų charakteris, panašėsite į patį Dievą Žodį, ir patys tapsite gyvojo vandens čiurkšle tiems (žr. Jn 7, 38), kurie jus kasdien mato bei girdi“.

Bet jei iš žmonių širdžių, pritvinkusių puikybės nuodų dvoko, išeina pikti sumanymai (žr. Mt 15, 19), kuriuos realizuojant nuolat į visuomenės narių minčių žemę brukami mirties civilizacijos dezinformacijos grūdai, nesistebime, kad ilgainiui gyventojų sąmonėje išauga „raudonos“ piktžolės, liudijančios neginčytiną faktą: ką pasėjai, tokį derlių ir pjauni. Postkomunistinės Kremliaus valdžios melo propagandos ruporas, nenuilstamai triūbijęs, daugeliui įskiepijo trumparegišką požiūrį: „Tik mes esame teisūs, o kas mąsto kitaip, elgiasi kaip dezertyras, išsižadėjęs savo tėvynės...“ Dabar Rusijai okupavus Krymą, valdžios radikalams labiausiai nepatikimi tampa vietos krikščionių dvasininkai, kuriuos pradėjo persekioti: kai kuriems įsakyta palikti parapijas ir nedelsiant išvykti iš Krymo... Tamsybių agentai labiausiai nekenčia tų Kristaus sekėjų, kurie savo tvirta krikščioniška pozicija primena, kad jų veiksmai prieštarauja sąžinės balsui ir dieviškam teisingumui.

Grupė varlių keliavo per girią. Dvi iš jų įkrito į gilią duobę. Likusios keleivės susispietė aplink. Pamačiusios, kokia gili duobė, pasakė dviem įkritusioms, kad šios pasmerktos. Nepaisydamos pasakytų žodžių, dvi varlės iš visų jėgų bandė iššokti iš duobės. Aplink susirinkusios vis ragino jas liautis šokinėjus, nes nieko iš to nebus. Galiausiai viena iš varlių priėmė tai, ką jai sakė aplinkinės, ir pasidavė. Nugriuvusi ant žemės, ji numirė. Kita varlė nesiliovė iš visų jėgų šokinėti. Ir vėl varlių minia šaukė, kad šioji liautųsi kankintis ir tiesiog ramiai numirtų. Tačiau varlė ėmė dar atkakliau šokinėti, kol galiausiai iššoko iš duobės. Jai iššokus, varlės paklausė: „Ar negirdėjai, ką tau sakėm?“ Varlė joms paaiškino esanti kurčia. Ji manė, kad visą laiką buvo drąsinama stengtis.

Paradoksalu, bet teisinga: laikinai apkurskime, kad išlavėtų mūsų vidinė klausa. Nesiklausykime melagingų pasaulio žodžių, kurie mus suvedžiotų ir atitrauktų nuo kovos už tiesą. Kurį laiką tapkime neregiai, kad į viską žvelgtume išlaisvintu širdies žvilgsniu. Užmerkime akis chaotiškiems mirgančio pasaulio vaizdams ir savo viduje atversime duris Dievo Avinėliui, kuris mums parodys kito pasaulio tvarkos grožį.

Žodis tik tuomet turi pozityvaus veiksmo pobūdį, kai jo šaknys yra laistomos nemirštančios gyvybės vandeniu. Kai medituojame dieviškos kilmės žodį, dvasia labiau įsišaknijame Viešpatyje ir vis dažniau veikiame taip, kaip Jis mūsų vietoje elgtųsi. Kasdien atgimstame, kai savo sielą maitiname Dievo žodžiu. Tad „valgykime“ tą žodį, kuris mumyse per malonę tampa kūnu, ir nuo gerų idėjų ryžtingai pereikime prie darbų.

„Meilikaukite man – turbūt jumis netikėsiu. Kritikuokite – turbūt jūsų nemėgsiu. Ignoruokite – turbūt jums nenorėsiu atleisti. Padrąsinkite mane, ir aš jūsų neužmiršiu“, - rašė Viljamas Arturas Vordas.

Narsiausias pasaulyje žmogus buvo ir yra Dievo Sūnus. Žinodamas net savo skausmingiausios mirties detales, dėl mūsų rinkosi mirtį, o ne šansą išsigelbėti. Jis mus ir dabar drąsina: „Kaip mano gyvenime žodis virsdavo kūnu, taip ir jūs, mano sekėjai, gyvenkite manuoju žodžiu, kad visada būtumėte negęstantys tiesos žiburiai kitiems“.

Kun. Vytenis Vaškelis