BM Slide Login

Paieška svetainėje

Pašaukti garbinti

Sekmadienio Evangelija liudija, kad Viešpats Jėzus keliaudamas į Galilėją užsuko į Samarijos miestą Sicharą (Jn 4, 5). Po kelionės Jėzus buvo nuvargęs, tačiau Jame plakė nenuilstama Širdis, kuri paskatino Jį sulaužyti klaidingą stereotipą – išankstinį žydų nusistatymą nebendrauti su samariečiais, kuriuos jie laikė nešvariais, tai yra nevertais apeiginio bendravimo. Todėl prisėdęs prie šulinio pailsėti Jėzus užkalbino samarietę, atėjusią pasisemti vandens. 

Beribis Jėzaus gerumas ir įžvalgumas! Kai Jis samarietei pradėjo kalbėti apie gyvojo vandens antgamtiškumo palaimą, apie tai, jog ji turėjusi penkis vyrus, apie Dievo Tėvo garbinimą ir kad Jis Pats yra Mesijas, ji, nuostabos pagauta, kaip vėjas nulėkė pas miestelėnus ir visiems bylojo apie Jėzų ir kvietė nedelsiant susitikti su Juo. Jėzaus artuma bei Jo žodžių tiesa – buvo tas gyvasis vanduo, kurį Jis užpylė ant samarietės ir taip perkeitė jos vidų, kad ji tapo Jo žinios skelbėja bei liudytoja. 

Jėzus samarietei kalbėjo, kad jau dabar yra atėjo valanda, kai tikrieji Dievo garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa (Jn 4, 23). Jie kviečia Šventąją Dvasią, idant Ji juos maldomis bei visu gyvenimu išmokytų garbinti Aukščiausiąjį žemėje, o vėliau ir amžinybėje (Apr 5, 9 – 14). Jėzus jai sakė, kad Samarijos gyventojai nežino, ką garbina. O žydai garbina apsireiškiantį Dievą, kurį pažįsta iš Biblijos. Vis dėlto Kristus priekaištavo fariziejams, kurie garbino Viešpatį tik lūpomis, o ne širdimi (Mk 7, 6). 

Matome, kad ir mūsų laikais dalis krikščionių neretai laikosi dar ankstyvoje jaunystėje susiformavusios perdėm siauros sampratos apie Dievą ir dėl to jų maldos dažnai esti paviršutiniškos, nes jiems trūksta dvasinio gyvenimo pradmenų, be kurių jų dvasia skursta... Todėl teisus A. W. Tozeris, kuris rašė: „Stabmeldystės esmė pasireiškia tada, kai galvoje sukasi mintys apie Dievą, kurios nėra Jo vertos“. 

Tačiau jei mūsų mąstymą bei gyvenimo būdą padeda formuoti Šventasis Raštas, kurio mintis mes reguliariai apmąstome, ir mes vadovaujamės Bažnyčios skelbiamomis tikėjimo tiesomis, tada ne tik teisingai pažįstame (tiesa, iš dalies) Dievo savybes, bet taip pat atitinkamai vertiname ir mus supančio pasaulio reiškinius, kurie mums padeda Jį garbinti, nes tvirtai tikime, kad giliausioji visų vykstančių dalykų priežastis yra Jis Pats. 

Todėl prisimindami kovo 11 dieną Japonijoje įvykusį gamtos kataklizmą, kai tūkstančiai japonų tapo žemės drebėjimo ir cunamio aukomis, krikščionišku požiūriu vertindami galime manyti, kad didžiajai daliai iš jų po mirties buvo suteikta malonė skaistykloje nenumaldomai ilgėtis Dievo, o kiti (dėl tikėjimo darbų geriausiai pasirengę amžinybei) iškart pradėjo Jį šlovinti dangiškame Rojuje (Lk 23, 43). 

Turėtume mokytis Dievą tinkamai garbinti kasdienybės buityje, gamtoje, per šv. Mišias - visur... Rašytojas Richardas J. Fosteris, įvėptas vienuolio brolio Lauryno pavyzdžio, visus metus mokėsi gyventi artimoje vienybėje su Jėzumi. Jis rašė: „Užsibrėžiau išmokti Jo kalbą: ar Jis mėgina į mane mėgina prabilti paukštelių čiulbėjimu, ar per tą gatvėje sutiktą liūdno žmogaus veidą? Stengiausi leisti Jam veikti kiekvienu savo judesiu, kiekviena veikla: per rašančius pirštus ar kalbantį balsą. Troškau kiekvieną minutę pažymėti garbinimo, gyriaus ir padėkos šnabždesiais sielos viduje. Kartais nesisekdavo ištisas valandas, kartais keletą dienų, bet kaskart grįždavau ir mėgindavau vėl. Tie metai atnešė nemažai vaisių, bet ypač ištobulino mano jausmus – pasitikėjimą ir laukimą – kai šlovindavau kitų tikinčiųjų būryje. Galų gale, jei visą savaitę Jis man kalbėdavo tūkstančiais įvairiausių būdų, Jis tikrai į mane prabils ir pamaldose! Išmokau skirti Jo balsą ir gaudžiant kasdienybės triukšmui“. 

Esame Šventosios Dvasios kviečiami Dievui šlovę teikti giesmėmis ir muzika (Ps 149). Tai dažniausiai darome šv. Mišių metu. Bet ir prekybos centruose girdimi muzikos garsai, nors mums ne visada yra priimtini, tačiau ir juos galime priimti kaip Dievo valią, nes Jis mums leidžia juos girdėti. Esu sau pasižadėjęs: kai išgirstu kur nors bet kokią muziką, mintyse sakau: „Šlovinu Tave...“ Nors neretai užmirštu sąmoningai tokiais ar panašiais žodžiais į Viešpatį kreiptis, bet tikiu, kad Jis geriau už mane atsimena mano vidinę intenciją ir užskaito ją kaip maldą. 

Taigi tikrai yra atėjęs laikas garbinti Tėvą ne tik įkopus į kalnus, nuvykus į Jeruzalę (Jn 4, 21) ar dalyvaujant Eucharistijos šventime. Viešpats yra visur ir Jį stenkimės garbinti maldomis (pirmiausia savyje) bei darbais - dabar ir visur. Tada, savo nustebimui, atrasime paprastą ir drauge stulbinančią tiesą, kurią Morisas Ziundelis taip apibūdina: „Mūsų Viešpats neprilygstamu, unikaliu ir nepalyginamu būdu per dialogą su samariete mus veda prie šio esminio atradimo: dangus nėra aukštai, už žvaigždžių, dangus yra mūsų viduje“. 

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 03 27