BM Slide Login

Paieška svetainėje

Susitikimas prie šulinio

2011 03 27 

Sekmadienio Evangelija. 

Jėzus užsuko į Samarijos miestą, vadinamą Sicharu, netoli nuo lauko, kurį Jokūbas buvo davęs savo sūnui Juozapui. Tenai buvo Jokūbo šulinys. Nuvargęs iš kelionės, Jėzus prisėdo palei šulinį. Buvo apie šeštą valandą. 

Viena samarietė moteris atėjo semtis vandens. Jėzus ją paprašė: „Duok man gerti.“ (Tuo metu mokiniai buvo nuėję į miestą nusipirkti maisto.) Samarietė atsakė: „Kaipgi tu, būdamas žydas, prašai mane, samarietę, gerti?“ (Mat žydai nebendrauja su samariečiais.) Jėzus jai tarė: „Jei tu pažintum Dievo dovaną ir kas yra tas, kuris tave prašo: ‘Duok man gerti‘, rasi pati būtum jį prašiusi, ir jis tau būtų gyvojo vandens davęs!“ 

Moteris atsiliepė: „Viešpatie, bet juk tu neturi kuo pasemti, o šulinys gilus. Iš kur tu imsi gyvojo vandens? Argi tu didesnis už mūsų tėvą Jokūbą, kuris tą šulinį mums paliko ir pats iš jo gėrė, ir jo vaikai, ir gyvuliai?!“ Jėzus atsakė: „Kiekvienas, kas geria šitą vandenį, ir vėl trokš. O kas gers vandenį, kurį aš duosiu, tas nebetrokš per amžius, ir vanduo, kurį jam duosiu, taps jame versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.“ 

Tuomet moteris sušuko: „Viešpatie, duok man to vandens, kad aš nebetrokščiau ir nebevaikščiočiau semtis čionai.“ Jėzus atsiliepė: „Eik, pakviesk savo vyrą ir sugrįžk čia.“ Moteris atsakė: „Aš neturiu vyro.“ Jėzus jai tarė: „Gerai pasakei: ‘Neturiu vyro‘, nes jau esi turėjusi penkis vyrus, ir dabartinis anaiptol ne tavo vyras. Čia tu tiesą pasakei.“ 

Moteris atsiliepė: „Aš matau, Viešpatie, jog esi pranašas. Mūsų tėvai garbindavo Dievą ant šito kalno, o jūs tvirtinate, kad Jeruzalė esanti vieta, kur reikia jį garbinti.“ Jėzus atsakė: „Moterie, tikėk manimi, jog ateis valanda, kada garbinsite Tėvą ne ant šio kalno ir ne Jeruzalėje. Jūs garbinate, ko nepažįstate, o mes garbiname, ką pažįstame, nes išganymas ateina iš žydų. Bet ateis valanda, – jau dabar ji yra, – kai tikrieji garbintojai šlovins Tėvą dvasia ir tiesa. Ir pats Tėvas tokių garbintojų ieško. Dievas yra dvasia, ir jo garbintojai turi šlovinti jį dvasia ir tiesa“. 

Moteris jam sako: „Aš žinau, jog netrukus ateis Mesijas (tai yra Dievo Pateptasis – Kristus) . Atėjęs jis mums viską paskelbs.“ Jėzus jai taria: „Tai aš, kuris su tavimi kalbu!“ 

Tuo metu sugrįžo jo mokiniai ir nusistebėjo, kad jis šnekučiuoja su moterimi. Vis dėlto nė vienas nepaklausė: „Ko iš jos nori?“ arba: „Apie ką su ja kalbi?“ O moteris, palikusi ąsotį, nubėgo į miestą ir apskelbė žmonėms: „Eikite pažiūrėti žmogaus, kuris pasakė man viską, ką esu padariusi. Ar tik jis nebus Mesijas?!“ Ir žmonės iš miesto ėjo pas jį. 

Daug samariečių iš ano miesto įtikėjo Jėzų dėl moters liudijimo: „Jis man pasakė viską, ką esu padariusi.“ Atėję samariečiai prašė jį pasilikti pas juos, ir jis ten pasiliko dvi dienas. Dar daugiau žmonių įtikėjo dėl jo pamokslų. O moteriai jie pasakė: „Dabar mes tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad jis iš tiesų yra pasaulio Išganytojas.“ (Jn 4, 5-30. 39-42) 

Samarija – tai vidurinė Izraelio sritis (šiaurinė – Galilėja, pietinė – Judėja). Jos gyventojai buvo žydų ir kolonistų asirų mišinys ir todėl tikrųjų žydų laikomi pusiau pagonimis. Jie buvo turėję savo šventyklą, pastatytą IV a. prieš Kr., ant Garizimo kalno; ją nugriovė Judėjos karalius Jonas Hirkanas 129 m. prieš Kr. 

Tačiau jie ir toliau garbino Dievą ant šio kalno ir atsisakė pripažinti Jeruzalės šventyklą. Samariečiai pripažino pirmas penkias Biblijos knygas, tai yra Torą, kaip Dievo žodį, bet nepripažino Pranašų raštų. Nors jie irgi Abraomo vaikai, tarp jų ir žydų tvyrojo neapykanta. Vėliau, norėdami įžeisti Jėzų ir įrodyti, kad jis eretikas, keletas fariziejų sušuks: „Tu samarietis ir velnio apsėstas!“ (Jn 8, 48). 

Nelengva priklausyti niekinamai ir bejėgei mažumai. Prie šulinio sutikta moteris ne tik priklauso šiai mažumai, bet ir yra atstumta savųjų, mat gyveno su penkiais vyrais, o ir dabartinis taip pat ne jos vyras. Ji ateina semtis vandens viena, vidurdienį, saulei esant pačiam zenite (pagal tuometinį laiką, šešta valanda – vidurdienis), nes greičiausiai stengiasi išvengti susitikimo su kitomis miestelio moterimis. 

Jėzus buvo nuvargęs ir atsisėdo prie šulinio. Tai vienintelė visose keturiose Evangelijose vieta, kurioje pasakyta, kad Jėzus pavargęs. Jis sėdi vienas, mokiniai nuėjo nupirkti maisto. Galbūt Jėzus yra nuvargęs ne tik nuo ilgo ėjimo kaitinant Artimųjų Rytų saulei, bet ir nuo savo mokinių, vis nesuprantančių jo ir besiginčijančių tarpusavyje. 

Susitikimas įvyksta prie šulinio, kasdieniškoje situacijoje. Nieko nėra suplanuota, viskas vyksta spontaniškai, netikėtai. Jėzus sustoja ne todėl, kad laukia kažką atversti, bet todėl, kad yra pavargęs ir ištroškęs. Moteris ateina prie šulinio ne todėl, kad yra informuota apie netoliese esantį įžymųjį mokytoją iš Nazareto, bet todėl, kad turi pasisemti vandens. Jos problema yra vanduo, bet ne nuodėmės. 

Jėzus ištroškęs ir prašo vandens. Iš tarmės ir apsirengimo nesunku spėti, kad šis žydas iš Galilėjos. Moteris nustemba: juk žydai nesikalba su samariečiais, juo labiau žydas vyras niekada neužkalbins sutiktos moters samarietės. Samariečius žydai laikė nešvariais – netinkamais liturginėms apeigoms; dėl to jiems buvo uždrausta gerti iš bet kokio indo, kurį samarietės buvo palietusios. Tačiau Jėzus elgiasi nelauktai: jis griauna žydus ir samariečius skiriančią sieną. 

Jis žino, kaip neigiamai ji vertina save, tačiau neteisia ir nesmerkia, nepasirodo esąs viršesnis ir nemoralizuoja. Priešingai – prisiartina lyg pavargęs elgeta ir prašo jos pagalbos. Jis pasitiki šia moterimi, kuri pati greičiausiai nebetiki turinti kokią nors vertę, ir savo pasitikėjimu grąžina jai orumą bei savo vertės pajutimą. 

Vanduo teikia gyvybę. Nesant lietaus, žemė išdžiūva, žmonės miršta iš bado. Vanduo yra ir simbolis: Jėzus atėjo numalšinti mūsų Dievo artumos troškulio, bendrystės troškulio, prasmės troškulio. Jis taip pat apreiškia, kad gerdami iš Dievo meilės ir gailestingumo šaltinių, mes patys tapsime meilės ir gailestingumo šaltiniais. 

Žydų filosofas Martinas Buberis († 1965) primena, kad ten, kur esama daug daiktų, vis mažiau lieka laiko pabūti su žmonėmis, vieniems kitus išklausyti, suprasti, dalytis. Mus užvaldo daiktai, todėl kyla pavojus pamiršti, kad didžiausias turtas – būti su kitais, drauge švęsti gyvenimą. Žmogiškųjų santykių tikslas – ne savintis kitą ar naudotis kitu savo tuštumai užpildyti, bet atskleisti kitam, kad jis yra svarbus ir padėti vienas kitam vis labiau laisvėti. 

Jėzus yra į kitus atsigręžęs žmogus. Žinios, sugebėjimai, daiktai patys savaime jam nesvarbūs, jie svarbūs tiek, kiek padeda žmonių santykiams. Svarbiausias yra šalia esantis žmogus, nepaisant nei kilmės, nei tautybės, nei religijos. Jėzus dovanoja paties Dievo gyvenimą. Mes pašaukti perduoti šį gyvenimą kitiems. 

Jėzus švelniai kviečia šią moterį ir kiekvieną mūsų tiesoje pažvelgti į savo praeitį, suvokus, jog ne tiek svarbu ją išnagrinėti, pasinerti į ją, kiek išsilaisvinti iš jos įtakos, nuolankiai pripažinus savo trūkumus bei klaidas, ir priimti save tokius, kokie mes galime būti. 

Samarietės istorija tikra. Tai sužeista moteris. Kartu ji lyg simbolis, atspindintis kiekvieną iš mūsų. Visi vienaip ar kitaip esame sužeisti, patyrę skausmingų ir nutrūkusių ryšių. Daugelis mūsų bendravimo sunkumus pridengia protingumu ar valdingumu. Siekiame, kad mumis būtų žavimasi, ir nenorime pripažinti savo pažeidžiamumo, paslėpto nesugebėjimo mylėti ir atleisti kai kuriems žmonėms. 

Be abejo, kol mums užtenka pačių savęs, kol remiamės savo gebėjimais ir įsitikinimais, tol manome, kad mums nereikia kito pagalbos, ir nepripažįstame, jog Jėzus, būdamas tikras Dievas ir tikras žmogus, pats patyręs trapumą ir pažeidžiamumą, gali pažadinti mumyse meilę ir suteikti naują gyvenimą. 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM