BM Slide Login

Paieška svetainėje

Šulinys, kuris niekada neišsenka

III gavėnios sekmadienis A 

Iš 17, 3 – 7; Rom 5, 1 – 2. 5 – 8; Jn 4, 5 – 42 

Kaip matome šios dienos Evangelijoje, kartais blyksteli susitikimas, nereikšmingi žodžiai nedaug ką pasakančios aplinkybės, bet tai gali būti priežastimi išaiškinančia svarbius įvykius. Tokia neypatinga diena, būtent troškulis, susitikimas ir pokalbis su moterimi tampa Jėzui gilaus evangelizavimo akimirka.

Kaip gi mes patys turime įdėti daug pastangų į kasdieninius nereikšmingus susitikimus pokalbius. Per daug mumyse rutinos, nusiteikimo didelėms sėkmėms ir todėl maži įvykiai netampa gilesnio stabtelėjimo akimirkomis. Pagalvokime apie mūsų kasdieninius susitikimus šeimos rate, su įprastiniais jos nariais. Kokie turtai mūsų kasdieniniuose susitikimuose darbe, mokykloje, kaimynystėje, parduotuvėje, gatvėje. Ar galima jų nepaisyti? O gal verta ateityje išnaudoti tuos susitikimus, stabtelėti, išklausyti, pradžiuginti šypsniu, pasakyti gerą žodį? Negi tiek nedaug, bet kaip tai gali nors truputi pakeisti kažkam gyvenimą. O kiekviena vilties dozė vertės pajutimas tai ne kas kitas, kaip gražus būdas evangelizacijos pradžiai. 

Tai toks gilus Jėzaus gydymas nukreipia samarietę į atsivertimą ir visi Sycharo gyventojai sužino mesijinį Jėzaus garbingumą. Vėl pasitvirtina gili tiesa Jėzuje, kad atsiskirdamas prie minių – nepražudo pavienio žmogaus. Jėzus sugeba patraukti minias, bet pirmoje vietoje myli ir rūpinasi kiekvienu žmogumi. Kiekvienas žmogus, o samarietės atveju, netgi nuodėmingas žmogus, juolab kultūros srityje ir religijos pagrindu nuteiktas prieš Jėzų, Jam yra kažkuo svarbiu. Svarbiausia skirstydami į grupes turime gerai prisiminti tą gražų Jėzaus mokymą, kad atkreiptume dėmesį ir rūpestingai prieitume prie atskiro žmogaus, kad nuostata į grupių pasisiekimą kartais nepasitarnautų pavienio grupės nario žlugdymui. Nes vieno žmogaus netektis iš apsileidimo, galutinai paveikia visos grupės netektį. Liūdesys iš mūsų pusės, netgi dėl nuodėmingo žmogaus, gali pirmą akimirką priešiškai nuteikti, tačiau neturi mūsų atbaidyti likti prie žmonių, teikti pagalbą. 

Kokia tai yra didelė dovana moteriai, kuri buvo Jėzaus pakviesta į troškulio numalšinimą. Nes tai Jis viskam viešpatauja, viskas jam priklauso. Ir štai Jis prašo vargšę moterį vandens. 

Tai taip pat didelė dovana mums, kad mes pasiliktume ir visada būtume kviečiami mažinti Dievo troškulį. Dėl skirtingų priežasčių galime sugrįžti prie Dievo, galime Jo ieškoti todėl, kad tai mes Jo trokštame ir tai yra puiku. Ar mūsų gyvenime nėra taip, kad labiau liūdime ir ieškome menkaverčių dalykų, o ne Dievo? Bet galime sugrįžti iš kitos pusės pas Jį todėl, kad tai Jis yra pirmiausia trokštantis mūsų, besiilgintis to, kad mes būtume ten kur Jis. 

Jėzus, tame pokalbyje su samariete, įtikina mus, kad Jis ne tik duoda mums vandenį. Jis duoda mums niekada neišsemiamą šulinį, arba šaltinį. ,,...vanduo kurį Aš duosiu, taps šaltiniu vandens trykštančiu į amžinąjį gyvenimą“. Jėzus nėra šykštuolis, kuris galėtų normuoti vandens porcijas. Vanduo gyvas, kada jį priimame, o juo yra pats Kristus, ta priežastis, kad ne tik šiame žemiškame gyvenime, kada Jį priimame, bet ir amžinybėje galėsime naudotis šaltiniu, kuris niekada neišsemiamas ir padės mums atrasti tai, kas vertingiausia. 

Reikia atsiverti, kad priimtume šį vandenį t. y. Kristų, o paskui padarydami jautrią savo sąžinę Dievo malonės veikimui pradėtume bendradarbiauti. Taip laikėsi samarietė ir todėl jos laikysena gali būti mums bendradarbiavimo su Dievo malone pavyzdžiu. 

Kun. Leszek Skalinski SDS 
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius 2011 03 27