BM Slide Login

Paieška svetainėje

Atsimainymas

Kaip Dievo sukurta saulė apšviečia žemę ir žadina gamtą pakilti gyventi, taip iš atsimainiusio Jėzaus sklindanti šviesa simbolizuoja, kad kai Jis bus pakeltas ant kryžiaus,  visus patrauks prie savęs. Su tikėjimu žiūrėti į Nukryžiuotąjį, tolygu matyti tikrąją Jo atsimainymo esmę – nužudytąjį Avinėlį, kuris, kaip apmiręs kviečio grūdas, prasmegs žemės įsčiose ir trečiąją dieną savuoju Prisikėlimu iš šaknų perkeis žmonijos būtį.

Trys Jėzaus mokiniai, pamatę Jį ant kalno spinduliuojantį saule, buvo apstulbę, ir jų racionalus mąstymas užsiblokavo. Jie kaip ištroškusieji tegalėjo gerti šį gyvąjį vandenį, kuris liejosi iš persimainiusio Viešpaties kūno ir juos svaigino... Savaime suprantama, kad su atsimainiusiu Kristumi, spinduliuojančiu į mokinių širdis įmagnetinto patrauklumo šviesą, norėjosi drauge būti be atvangos... Nors apaštalas Petras, trokšdamas „pagauti“ Atsimainiusiojo spindulius ir prašydamas leidimo statyti palapines, „nesižinojo, ką kalbąs“ (Lk 9, 33), bet jis tam tikra prasme buvo teisus, nes visų mūsų vardu Jėzui išreiškė į kiekvieno žmogaus širdį įdiegtą giliausią Jo ilgesį. Jį genialiai apibūdino šv. Augustinas: „Dieve, sukūrei mane sau ir nerami bus mano širdis, kol neatilsės Tavyje“. Taigi Petro noras daryti palapines – ne tik pastangos sustabdyti „užburiančią“ naujaip Apsireiškusiojo šviesą, bet čia slypi dangaus į žemę atėjimo kvietimo potekstė, kad žmonija su Viešpačiu susitaikytų ir Kūrėjas su savo mylimais kūriniais pasibučiuotų...

Kaip apaštalai, dar nepaliesti Sekminių malonių, nepajėgė suvokti ant Taboro kalno išgirstos žinios, kad Mesijas neišvengiamai turės kentėti Jeruzalėje (plg. Lk 9, 31), ir dėl to ji neįsišaknijo jų sąmonėje, taip ir daugelis mūsų laikų žmonių nors girdi Evangeliją, bet ji negali pasiekti jų širdžių, nes jos užbarikaduotos kasdienių rūpesčių... Jie labiau pasikliauja savo asmeninėmis mintimis, o ne Dievo žodžiais, kurių perkeičiančioji galia yra pajėgi iš dvasinio drungnumo snaudulio prikelti visus - ir bažnyčiose pakrikštytuosius, ir ilgainiui dėl įvairių priežasčių užkonservavusius iš Jo gautas sakramentų dovanas.

 Kad žmogus galėtų iš naujo užgimti Dieve (Jn 1, 13) ir pajusti naują dvasinio gyvenimo pulsą, turi įsileisti transcendencijos spindulį, tardamas: „Nematomas Dieve, žemiškojo gyvenimo rūpesčių monotonija prislėgė mano sielą ir medžiaginiai dalykai man nebeteikia prasmės gyventi. Todėl prašau Tave: „Ateik pas mane ir padėk man atrasti tikrą priežastį ir viltį dėl ko turiu toliau gyventi...“ Dievas girdi net kiekvieno ropinėjančio vabalo širdies dūžį, - Jam viskas yra žinoma. Todėl turėkime pasitikėjimą Jėzumi, kuriam yra žinomi viso pasaulio žmonių maldingi atodūsiai, nes iš Jo ir Jam yra visata, ir daugybė Jo mokinių keliauja į garbę (Žyd 2, 10).

Per Jėzaus atsimainymą iš atsivėrusio dangaus skliauto prabilo Pats Tėvas, kuris tarė: „Klausykite Jo!“ (Mt 17, 5). Kas įdėmiai klausosi Jo žodžių, leidžia Jo tiesos šviesai prasiskverbti pro savo perdėm žmogiško mąstymo klišių užtvaras, ir ji, apšvietusi visas sielos kertes, skatina protą priimti teisingą sprendimą, kaskart ryžtis paklusti Jėzui bei Jo mokymui, nes, anot šv. popiežiaus Jono Pauliaus II, „žmogaus gyvenime negali būti svarbesnio akto už tikėjimo aktą; būtent čia laisvė įgyja tiesos tikrumą ir apsisprendžia gyventi tąja tiesa“.

Kovo 11 – oji yra jaunesnioji Vasario 16 – osios sesė, nes 1918 metais lietuvių padarytas apsisprendimas gyventi laisvėje po ilgų okupacijos metų, 1990 metais, buvo vėl pakartotas. Įvyko esminis valstybės struktūros pasikeitimas: nukrito priespaudos pančiai ir gyvename nepriklausomoje šalyje. Jos valdymo forma įgijo tinkamą pagreitį, bet jos piliečių sąmonė keičiasi lėtai. Jei daugelio rūpinimasis dėl pragyvenimo dalykų užgožia dvasinius ir šis į žmonių širdis įdiegtas laisvės siekis nustumiamas į gyvenimo paraštes, tada laisvės surogatai tik stabdys tikrosios laisvės paieškas... Kai, pavyzdžiui, asmuo giriasi, kad esąs laisvas, nes gali rinktis gerti svaigalus ar ne, nors jais kasdien piktnaudžiauja, jis dar nėra vertas to žmogaus vardo, kuris įrašytas Tėvo į amžinybę iškovojusiųjų sąrašą.

Kristaus atsimainymas mums primena būsiančius egzistencinius pokyčius, kuriems ruošiamės dabar. Jis galėtų tarti: „Jei stengsitės į mane panašėti savo gyvenimo tikėjimo darbais, įvyks garbingi mainai: jūs man atiduosite savo mirtingus kūnus ir tikėjimo dorybėmis apvilktas sielas, o Aš jums suteikiu tai, dėl ko jūsų laimė danguje tik didės...“ 

Su Jėzumi ir apaštalais nuo Atsimainymo kalno leiskimės žemyn, nes mūsų Mokytojo laukia skaudžioji kančios taurė. Jis kentės, kad visus savo sunkumus atiduotume Jam, ir mus aplankytų ramybė; Jis mirs, kad mes savo ego mirtyje matytume Jo laisvės įsikūnijimo daigus; Jis prisikels iš mirusiųjų, kad mes būtume orūs ir džiugūs, ir kad to džiaugsmo niekada nepritrūktų (plg. Jn 15, 11).

Kun. Vytenis Vaškelis