BM Slide Login

Paieška svetainėje

Amžinas karas

II gavėnios sekmadienis A 

Pr 12, 1 – 4a; 2 Tim 1, 8b – 10; Mt 17, 1 – 9 

Diskusijose apie įvairius įvykius, labai dažnai tenka girdėti tvirtinant, kad pasaulis greitai keičiasi. Užtenka pagalvoti apie komunikacijos priemones, kurios įgalina ir palengvina globalinį informacijos tinklą. Džiaugiuosi, kad tuo jaunoji karta gerokai pralenkia savo gimdytojus. 

Ir patys savyje pajuntame įvairius pokyčius. Metams bėgant, ant galvos atsiranda žilų plaukų. Įėjome į naują liturginių metų laikotarpį, eilinę mūsų gyvenime Gavėnią. Tai yra kitoks laikas, negu likusios metų dienos. Priverčia mus palikti už savęs karnavalų prisiminimus ir išeiti į kelią taip, kaip Abraomas ,,kaip jam Viešpats įsakė“. 

Įsakymų klauso armijoje, poligone, mūšio metu. Vadas turi būti įsitikinęs, kad jo dėka, pavaldiniai pasieks maksimalų pajėgumą, o pavaldiniai turi pasitikėti duodančiu įsakymus. 

Įprasta sakyti, kad Gavėnia yra ypatingas Dievo malonės metas. Parapijose prasideda rekolekcijos, kad padėtų mums atnaujinti ryšį su Dievu, apmąstymų, mokymo ir pamokslų šviesoje naujai peržvelgti savo gyvenimą sumažinti jo tempą, duoti galimybę mūsų sielai ne tik trokšti gėrio ir pasilikti pamaldžių linkėjimų sferoje, bet įvykdyti tas nuostatas, kurios leistų nors truputėlį, bet faktiškai pakeisti mūsų gyvenimą. 

Čia gali prasidėti problemos. Nes tai išeina už įprastų normų, kaip kartais kelyje greitai kalbami poteriai. Sąmoningas sugrįžimas prie Dievo, po daugelio metų, tai ne kas kita, kaip paskelbimas karo šėtonui. Branduolinių atliekų duobėje ar terorizmo metu sunku išgirsti, kad vyksta karas. O tas karas tarp gėrio ir blogio iš tiesų vyksta. Artimiausia prieplauka jam - tai mūsų sąžinė. Ten nekartą įvykdomi dramatiški apsisprendimai ankstesniu klausimu: Eiti paskui Dievo balsą ar rinktis šėtono pagundą? Tai taip, kaip mūšio lauke: kautis paklustant įsakymams, ar gelbėtis dezertyruojant? Šv. Paulius sako: ,,Drauge su manimi kentėk Evangelijos labui jėga Dievo“... 

( 2Tim 1, 8). Tai yra kvietimas drąsiai atstatyti kaktą sunkumams, pagundoms ir pasaloms, kurias mums paruošia Dievo priešas. Todėl Gavėnia didelės malonės metas, kad kovojant su priešininkais dar labiau galėtų triumfuoti Dievo Gailestingumas, į kurį sudedame viltis, kaip prieš akimirką giedojome psalmėje. 

Karas yra laimėtas, bet mūšis nebaigtas. Tai tik apgaulingas paradoksas, nes laiko plotmėje nuolat gausėja nauji pavaduotojai, nauja žmonių karta, kurie nuolat besikeičiančiose gyvenimo aplinkybėse turi įžengti į amžiną mūšio lauką. 

Todėl avys be ganytojo yra nesaugios, kariai be vado neveiksmingi. Įdomu tai, kad būtent tokiu laiku, kai pradedame gavėnios grumtines, turime galimybę rinktis Taboro kalną su Jėzumi ir išgirsti iš patikimų lūpų apie Jo nepaprastą atsimainymą. Iš vienos pusės kova, o iš kitos idilė, kuriai pasidavė apaštalai. Jiems buvo taip gera, kad norėjo pasilikti ant atsimainymo kalno. Kas gi norėtų pajutęs dangų iš ten pabėgti? 

Bet Jėzaus atsimainymas ant kalno tai tik etapas, eilinis žingsnis, kuris Apaštalams laipsniškai atskleidžia paslaptį į veiklą, kurią užplanavo Dievas – žmonių išganymą. Čia netiek svarbus yra laimės išgyvenimas, kurios patirti leido Jėzus. Svarbiausia yra Tėvo balsas: ,, Tu esi mano mylimasis Sūnus (...) Jo klausykite! Kartais mums atrodo, kad mus pripildo laimė dėkojame Dievui už ją, bet nepamirškime tų svarbiausių žodžių. Jie turi mums duoti pasitikėjimą Dieviškuoju Vadu, kuris ,,yra mūsų pagalba ir skydas“. Atsimainymas tai taip pat Jėzaus prisikėlimo paskelbimas, kuris nugalėjo mirtį, ir per Evangeliją metė šviesą ant gyvenimo ir nemirtingumo“. 

Kvailas būtų tas, kuris matydamas, kad kova laimėta pabėgtų iš karo lauko ar pereitų į pralaimėjusių pusę. Leisk man prisiliesti prie Jėzaus, kuris mums sako: ,,Stokite ir nebijokite!“. 

Ks. Tomasz Chudy SDS 
Vertė kun. Edmundas Rinkevičius 2011 03 20