BM Slide Login

Paieška svetainėje

Ar blogis nugalimas?

2011 03 13 

Sekmadienio Evangelija. 

Jėzus buvo Dvasios nuvestas į dykumą, kad ten būtų velnio gundomas. Išpasninkavęs keturiasdešimt dienų ir keturiasdešimt naktų, jis buvo labai alkanas. Prie jo prisiartino gundytojas ir tarė: „Jei tu Dievo Sūnus, liepk, kad šie akmenys pavirstų duona.“ Bet Jėzus atsakė: „Parašyta: ‘Žmogus gyvas ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų‘.“ 

Tada velnias jį paima į šventąjį miestą, pastato ant šventyklos šelmens ir sako: „Jei tu Dievo Sūnus, pulk žemyn, nes parašyta: ‘Jis lieps savo angelams globoti tave, ir jie nešios tave ant rankų, kad neužsigautum kojos į akmenį‘.“ Jėzus jam tarė: „Taip pat parašyta: ‘Negundyk Viešpaties, savo Dievo‘.“ 

Velnias vėl paima jį į labai aukštą kalną ir, rodydamas viso pasaulio karalystes bei jų didybę, sako: „Visa tai aš tau atiduosiu, jei parpuolęs pagarbinsi mane.“ Tada Jėzus taria: „Eik šalin, šėtone! Juk parašyta: ‘Viešpatį, savo Dievą, tegarbink ir jam vienam tetarnauk!'“ Tuomet velnias nuo jo atsitraukė; štai angelai prisiartino ir jam tarnavo. (Mt 4, 1-11) 

Liturginį gavėnios metą – 40 dienų trunkantį pasiruošimą Kristaus prisikėlimo šventei – Bažnyčia pradeda prisimindama Jėzaus gundymus. Po krikšto Jordane, prieš pradėdamas savo veiklą, Jėzus pasitraukė į dykumą. Tai nužengimas į žmogui iškilusias grėsmes, nes Jėzaus misijos esmė – įžengti į žmogiškosios egzistencijos dramą, pasiekti giliausią jos gelmę, idant šitaip galėtų pakelti parpuolusį žmogų. 

„Kadangi Viešpats visa darė, kad mus pamokytų, – sako šv. Jonas Auksaburnis († 407), – jis panorėjo, kad būtų nuvestas į dykumą ir čia įsiveltų į kovą su demonu, turėdamas tikslą, kad pakrikštytieji, jei po krikšto patiria didesnių gundymų, dėl to nesutriktų, tarsi to nereikėjo tikėtis.“ 

Biblijoje kalbama apie piktąsias dvasias arba demonus. Pradžioje nedaug, bet pamažu vis labiau aiškėja, kad esama ne tik gerųjų angelų, bet ir dvasinių būtybių, kurios yra blogos ir daro įtaką pasauliui bei žmogui, nori jam pakenkti ir jį sugniuždyti. 

Biblinis mokymas byloja, kad piktosios dvasinės jėgos nesukurtos Dievo. Dievas sukūrė tik gėrį, o blogis nėra savarankiška esybė, jis apskritai įmanomas tik kaip realus geros esybės neigimas. Jis gali laikytis tik įsikibęs į ją, nes grynas neigimas negalėtų egzistuoti. 

Dievas iš savo begalinės meilės sukūrė laisvę. Dievo kūrinių – angelo ir žmogaus – protingumas dažnai nesusidoroja su šia laisve. Blogis randasi iš laisvės, kuria piktnaudžiaujama. Juo aukštesnė būtybė, juo daugiau savęs sureikšminimo ir uždarumo ji nori turėti. Ji visada nori būti kuo mažiau priklausoma ir pati būti savotiškas dievas, nereikalingas kito egzistavimo šalia. Čia atsiranda tokia valia, kuri vadinama puikybe. 

Dvasinėje būtybėje visada glūdi vilionė. Toji vilionė – tai savotiškas iškreiptumas, kai meilė vertinama kaip priklausomybė, bet nebe kaip dovana, asmeniui suteikianti gyvybę. Tada šis ryšys vertinamas nebe kaip kuriantis gyvenimą, o kaip savosios nepriklausomybės apribojimas. 

Jėzus Kristus, prisiėmęs žmogiškąją prigimtį, taip pat neišvengė vilionių: „Mes gi turime ne tokį Vyriausiąjį Kunigą, kuris negalėtų atjausti mūsų silpnybių, bet, kaip ir mes, visaip mėgintą, tačiau nenusidėjusį“ (Žyd 4, 15). 

Tai suteikia vilties, jog blogis, nors ir amžinai pasilikdamas neigimo būsenoje, yra nugalimas, nes kyla iš žemesnio lygmens, ne iš dieviškojo prado. Paskutinis žodis suteiktas ne tamsai, o šviesai. Dievas asmeniškai įžengė į istoriją. Jis su savo šviesa stipresnis. Ir tai regime ne tik šiame evangelijos tekste, bet ypač nukryžiavimo ir prisikėlimo įvykyje, Velykų rytą nušvietusiame klaidingos laisvės tamsumas. 

Dieviškojo gėrio ir šviesos jėga egzistuoja Jėzuje Kristuje. „Pats iškentęs bandymus, jis gali padėti tiems, kurie yra bandomi” (Žyd 2, 18). Vadinasi, tik būdami su juo, mes galime nugalėti blogį, augti dvasiniu gyvenimu ir tapti panašiais į Dievo Sūnų, kuris „viskuo buvo į mus panašus, išskyrus nuodėmę“ (Romos mišiolas, IV Eucharistijos malda). 

Parengė br. Ramūnas Mizgiris OFM