BM Slide Login

Paieška svetainėje

Mažuose dalykuose – Didingumo galia

Kai šeimininkas giria pavaldinius, kurie tinkamai investavo jo duotus talentus (plg. Mt 25, 21), jis tai daro žvelgdamas per Ateities prizmę. Čia šeimininkas – ne eilinės šeimos galva, o žmonijos istorijos Vairininkas, trokštantis, kad kiekvienas individas visus savo gebėjimus panaudotų Dievo garbei bei kitų labui, nes tai – mūsų būsimojo išaukštinimo Jame esminė sąlyga.

Dievo žvilgsnis visada esti įžvalgus ir panoraminis. Sukūręs pirmuosius žmones Jis jiems davė egzistencijos pilnatvę – savo Širdies dalį, kurios jie nemokėjo tinkamai įvertinti bei saugoti. Nors Viešpats, dar prieš žmonijos sukūrimą žinojo, kad ji dėl pirmapradės kaltės nusigręš nuo Jo, bet kiekvienas asmuo buvo sukurtas laisvai rinktis tai, kas gyvenime yra vertingiausia. Dėl savo beribio gailestingumo Jis Adomui ir Ievai suteikė viską, kad jie galėtų vaikščioti (žr. Pr 3, 8) su Juo - pačia Būties versme.

Ar įmanoma Kūrėjui labiau išaukštinti savo mylimą kūrinį, kad jis, būdamas su Juo ir Jame, tiesiogiai bei išradingai dalyvautų intensyviausiame visuotinio dieviško projekto vykdymo procese? Iš pažiūros Dievas persistengė – kūriniui davė pernelyg gardų savo gerumo „pyrago“ gabalą, kad jis, užuot per visą amžinybę būtų Jam dėkojęs už tai, ką gavo (beje, antgamtinis buvimas su Dievu tobulai patenkina žmogaus giliausias sielos aspiracijas), panoro savo laisvę iškeisti į nepatirtą nepažintos nelaisvės „džiaugsmą“, pirmiausia klausdamas savęs: „O gal iš tiesų piktoji dvasia yra teisi, kuždėdama, kad Kūrėjas nuo manęs slepia kažką labai svarbaus drausdamas ragauti vaisių nuo pikto pažinimo medžio, nes nenori turėti visiškai Jam lygiaverčio partnerio, žinančio, „kas gera ir kas pikta“? (plg. Pr 3, 5)

Kaip obuoliui neįmanoma „išprašyti“ į jį įsiskverbusios kirmėlės, taip ir žmogus, į savo širdį įsileidęs rafinuotos abejonės lervą, kuri bematant tapo mirtinai nuodingo apsisprendimo kirmėle, nebegali pats savęs išsigydyti, ir jam pagalbą gali suteikti tik Tas, kuris vienintelis turi absoliučią galią nuodėmei, ligoms ir mirčiai įveikti. Tai, kas buvo didinga – žmogaus širdis, turinti unikalų panašumą į Jo Širdį, - pradėjus veikti nuodėmės kerams, susitraukė, ir visai neseniai Adomas, turėjęs nuostabių užmojų Dieve, tapo mažas kaip vos matoma adatos viršūnėlė...

Dievas, sukurdamas žmogų, kuris savo neklusnumu Jo atsižadėjo, nepadarė klaidos. Kas žmonijos istorijoje yra didingiausia – Atpirkimas, - neišvengiamai turėjo įvykti vėliau... Rojuje Dievas pirmiesiems tėvams davė tam tikrą dalį savęs, ir tai liudija jų kerintis panašumas į Jį. Po gėdingo žmonių nuopuolio, atėjus laiko pilnatvei, Tėvas siuntė į pasaulį savo vienatinį Sūnų ne mūsų pelnytai nubausti, bet kad pasaulis per Jėzaus kančią, mirtį ir prisikėlimą būtų iš šaknų atnaujintas (plg. Jn 3, 16 – 17). Kad Dievas galėtų naujaip sudievinti savo kūrinį, Jo nuostabioji kūryba pasiekė lemtingą fazę – Jis su žmogumi tarsi apsikeitė vietomis: Jis atėjo į Žemę, kad mes nueitume Ten, iš kur Jis atėjo... Taigi Viešpats antrą kartą su mumis užmezgė ontologinius bendrystės ryšius, kad trečias kartas nemeluotų, – Danguje nei vienam kūriniui niekada nebekils pagunda sprukti nuo gyvojo Dievo veido į „krūmus“, nes paprasčiausiai nauji „vaikščiojimo“ su Juo būdai daugybę kartų pranoks buvusį Edeno sode.

Kaip Rojuje Adomui ir Ievai tiesioginis bendravimas su Dievu, be jokio nuovargio darbuojantis Jo didesnei garbei, buvo tikrasis jų laimės lobis, taip žemės gyventojai (giliausiu Aukščiausiojo numatymu) gauna tarsi to lobio dalį (jam skirtą talentų skaičių), kad tuos pinigus išleisdamas į apyvartą, visus gautus gebėjimus panaudodamas Dievo Karalystės plėtojimui bei savo išganymui, galėtų, pasinaudojęs Jėzaus aukos ant Kryžiaus nuopelnais, „nusipirkti“ bilietą kelionei į Namo...

Bėda, kai žmogus į Dievo jam duotą talentą žiūri kaip duotybę, savaime natūraliai gautą dalyką, kurį, geram norui aplankius, kai kada gali darbuodamasis panaudoti savo bei aplinkinių labui, o kai jį suima lengvabūdiškumo ir tingumo dvasia, gali ir į viską numoti ranka ir pasukti, pavyzdžiui, nuodėmingų malonumų šunkeliais... Antai pastaruoju laiku girdime ne tik apie įvairius garsius JAV Holivudo kino pramogų industrijoje dirbančius aktorius, kurie, kaip išaiškėja, savo lytiškumą, kaip vieną iš prigimtinių dovanų, panaudodavo seksualiniam priekabiavimui prie kitos lyties žmonių. Tai – lyčių diskriminavimo forma bei šiurkštus žmogaus teisių pažeidimai, liudijantys, jog kai sukilusiems kūno geiduliams leidžiama veikti kaip nežabotiems gyvuliškiems instinktams, tada drauge su šia žmogui suteikta lyties duotybe „užkasamas“ jo, kaip pašaukto paveldėti Kristaus Karaliaus karalystę, pašvenčiama malone spindintis rūbas.

Taigi tie, kurie atlieka kasdienius darbus, pareigas ir daro daugybę kitų veiksmų, stengdamiesi pažinti bei mylėti Viešpatį, sulig kiekvieno jų žodžiu bei judesiu blogis užleidžia savo iškovotas pozicijas, pasaulis keičiasi į gera ir Visata šoka džiaugsmo šokį, nes maži dalykai Dievo akyse tampa nepaprastai reikšmingi, darniai įsikomponuojantys į gyvybiškai svarbų Kalvarijos kalne dėl mūsų įvykdytą Meilės žygdarbį.

Kun. Vytenis Vaškelis