Paieška svetainėje

Gailestingumo visuma

Kaip gailestingumas be tikėjimo neturi egzistencinio pamato, taip ir tikėjimas be gailestingumo darbų yra nulis. Kodėl reikėtų stengtis daryti gera, jei nebūtų Prisikėlusiojo? Jei Kristus neprisikėlė iš numirusiųjų, iščiulpkime visus egoizmo syvus (plg. 1 Kor 15, 32), nes po mirties mumis domėsis tik žemėje gyvenantys pilkšvos spalvos kirminai... Bet Viešpats kaip feniksas pakilo iš mirties pelenų ir todėl visi Jo krauju atpirktieji kviečiami vis iš naujo prisiminti Gerosios Naujienos šerdį: „Pergalė sunaikino mirtį!" (1 Kor 15, 54). Iš tiesų žmogui „gresia" ne beviltiška kapo duobė, bet jo paskirtis – neaprėpiamo gailestingumo horizontuose brėkštanti Aušra – naujo gyvenimo virsmo Dieve viltinga lemtis...

Sužavėdama visus tvarinius, tu pagimdei Tą, kuris sukūrė tave!" - skaitome Jono Pauliaus II enciklikoje „Redemptoris Mater" (Išganytojo Motina). Kukli Nazareto Mergaitė ne iš vyro norų, bet iš Šventosios Dvasios meilės apstumo padovanojo pasauliui Atpirkėją, kad ne tik prieš Jį – neišmatuojamą meilės bedugnę – priklauptų kiekvienas kelis (Fil 2, 10), bet kad visos žmonių kartos ir Mariją vadintų palaimintąja (Lk 1, 48), nes ji, apsisiautusi saule (Apr 12, 1), visiems savo vaikams nepaliaujamai skleidžia Kristaus gailestingumą. Pati patyrusi Jo gailestingumo visumą, dabar su didžia meile žvelgia ne tik į žmoniją, bet ypač laimina kiekvieną tikintįjį (pagal šio sekmadienio Evangeliją), kaip apaštalas Jonas, priimantį ją pas save (plg. Jn 19, 27).

„Viešpats yra mano Ganytojas, - man nieko netrūksta. (...) Nors einu per tamsiausią slėnį, nebijau jokio pavojaus, nes Tu - su manimi. (...) Tik gerumas ir ištikima meilė lydės mane per visas mano gyvenimo dienas, ir aš visados gyvensiu VIEŠPATIES namuose", – tai žodžiai iš 23 Dovydo psalmės, rašytos X a. prieš Kristų, bet, atrodo, kad jie - tarsi iš Naujojo Testamento, labiausiai tinkantys Švč. M. Marijai, nes būtent ji, visiškai pasitikėdama savuoju Viešpačiu (mirštant Jėzui ant kryžiaus), turėjo pereiti per sunkiausių išmėginimų ugnį.

Nebus klaidinga tarti, kad ne tik Jėzus yra Gerasis Ganytojas, bet ir Marija yra toji Geroji Ganytoja, kuriai mūsų išganymo reikalai rūpi labiau nei mums patiems. Ji nesiliauja troškusi, kad mes visi priklausytume Kristaus avidei ir visada maitintumės Jo dievišku žodžiu bei sotintumės eucharistine Duona. Konkrečiais veiksmais pateisinkime šiuos jos lūkesčius. Tai bus gražiausia jai, kaip visų mūsų Gailestingumo Motinai, dovana. Kai krikščioniškos šeimos tolydžio sieks dvasiškai augti, jos ne tik pasikliaus Viešpačiu bei Dievo Motinos užtarimo galia, bet ir nuolat rūpinsis „atsinaujinti savo proto dvasinėje gelmėje" (Ef 4, 23 – 24).

Kartą mokinys tarė mokytojui: „Ieškodamas Dievo esu pasiruošęs atiduoti bet ką – turtus, draugus, šeimą, tėvynę, patį gyvenimą. Ką dar žmogus gali paaukoti?" Mokytojas ramiai atsakė: „Savo įsitikinimus apie Dievą". Nuliūdęs mokinys nuėjo šalin, nes įsikibęs laikėsi savo įsitikinimų. „Neišmanymo" jis bijojo labiau nei mirties.

Tačiau Švč. M. Marija nebijojo „neišmanymo". Nors jai netikėta angelo žinia apie būsimą motinystę buvo nesuvokiama staigmena, ji ne tik neištarė jokio prieštaraujančio žodžio, bet nuolankiai atvėrė protą bei širdį Viešpaties apreiškimo naujienai, kurios klusnus priėmimas ją panardino į dieviškojo įvykio paslapties gelmę. Pasak A. Maceinos, „savuoju nusižeminimu Marija sakė didžią tiesą: žmogus yra elgeta pačia savo būtimi, ir tik šį elgetos pavidalą jis gali pasiūlyti Viešpačiui".

Palaipsniui Marija savo įsitikinimus apie Dievą iškeitė į Dievo įsitikinimus apie ją. Kai Aukščiausiasis per angelą bylojo, kad Marijai lemta tapti antgamtinio žmonijos lūžio dalininke, nejau ji „brangindamasi" būtų tarusi: „Mano Viešpatie, dar palūkėki". Kai vėliau berniukui Jėzui, netikėtai užsibuvusiam Jeruzalės šventykloje, reikėjo būti Tėvo reikaluose, nejau Marija, tik po trijų dienų Jį suradusį, būtų Jam priekaištavusi: „Mano Sūnau, gal aš su Juozapu Tau neberūpime?" Arba kai Marija stovėjo prie Jėzaus kryžiaus, ar ji galėjo (kaip motina) iš nevilties pradėti šaukti: „O jūs, budeliai, nedrįskite žudyti vienintelio mano Sūnaus!"

Tokių ir panašių žodžių ji neišgirdome, nes jos krištolinė sielos buveinė buvo tapusi dieviškos meilės pripildytu rezervuaru. O kadangi Dievo Tėvo meilė yra tolygi nekintamai Švč. Trejybės valiai, Marija susitaikė su ta mintimi, kad jos Sūnus bus nukryžiuotas. Nes jei paskutinį momentą Dievas Tėvas būtų sustabdęs savo Sūnaus egzekuciją, tada nebūtų įvykdyta Jo valia, nebūtų paliudytas prakilniausios meilės herojiškumas – Jėzaus gyvybės dėl žmonijos išgelbėjimo paaukojimas.

Kai per įvairias maldas, skirtas Marijai (ypač per rožinio maldą) vienijamės su Dievo ir mūsų Motina, tuomet mūsų artumas Viešpačiui taip pat didėja. Štai vieno žmogaus liudijimas: „Prieš kurį laiką pajutau troškimą skirti Marijai vis daugiau vietos savo gyvenime. Man patinka ją kviestis, kartu išgyventi manyje jos meilę Jėzui bei Trejybei, jos tylą, jos maldą. Su visišku pasitikėjimu aukoju jai save, kad galėčiau būti vieta, į kurią ji nusileistų ir vėl gyventų žemėje; aukoju jai save, kad būčiau tarsi jos žmogiško gyvenimo žemėje tąsa. Todėl į Mariją stengiuos žvelgti širdimi ir mintimis, kad tapčiau vieta, indu, Dievo laukimu". Šiuo pavyzdžio pritaikymas sau – kilnus Marijai dosnumo gestas...

Kun. Vytenis Vaškelis