Paieška svetainėje

Gyvenimo prasmė - Šventosios Dvasios vedimas

Kai tikintysis atvirai į savo širdį įsileidžia Šventąją Dvasią, ir Jos veikimas savaip užvaldo jį, tada stengiasi vis tvirčiau laikytis Kristaus kelio ir, Dievo Motinos užtariamas, kaip nenustygstantis piligrimas artėja link gerojo Tėvo namų... Neseniai šventėme Visų Šventųjų bei Vėlinių šventes ir mąstėme, jog kanonizuoti šventieji ir viešai neiškelti į altoriaus garbę uolieji tikintieji dėl didžiosios Jėzaus aukos nuopelnų bei asmeninių tikėjimo darbų paveldi savitą Dievo Sūnaus pažadų išsipildymo dangaus malonių saiką. Už savo mirusius artimuosius ne tik meldžiamės, bet, kaip moko katekizmas, juos (kurie, mūsų manymu, jau yra pas Dievą) galime pasikviesti į pagalbą, privačios maldos metu prašyti jų užtarimo, kad laimintų mūsų bei kitų gyvenimo darbus...

Dievo Dvasiai veikiant, iš tiesų viskas sklandžiai dera bei vienijasi. Viešpats, neseniai į amžinybę pasišaukęs mano mamą Emiliją, buvo ją apdovanojęs dideliu pamaldumu bei uolumu atliekant visas pareigas bei darbus. Drauge su savo broliu ir kitais artimaisiais buvome laimingi, kad galėjome nakties metu iki paskutinės valandėlės būti bei melstis prie ramiai užmiegančios Dieve motinos. Liudiju, kad mano malda už motinėlę, veikiant Šventajai Dvasiai, virto spontanišku dėkojimu Visagaliui Dievui, kuris beveik juntamu būdu buvo mūsų tarpe. Mamos išėjimas į Dievo Tėvo namus man tapo savotiška širdies džiaugsmo švente, nes tikėjimas, kad ji tikrai keliauja į naują tobulesnę tikrovę, tuo metu nustelbė bet kokį išsiskyrimo liūdesį bei skausmą. Kai salėje prie pašarvoto mamos kūno pakiliai giedojo ir "Gyvųjų akmenų" grupelė, vėliau viena giminaitė pasakė: "Norėčiau, kad ir per mano laidotuves šitaip būtų giedama". Tikiu, kad Viešpačiui leidžiant, Emilija, ypač jai skirtų šv. Mišių metu, galėjo drauge su gausiai susirinkusiais dalyvauti savo pačios kūno laidotuvėse ir melstis už mus bei su mumis.

Šį sekmadienį minime Romos Laterano bazilikos pašventinimo šventę, kuri mums primena Jėzaus žodžius: "Sugriaukite šitą šventovę, o aš per tris dienas ją atstatysiu!" (Jn 2, 19). Kai dėl mirties neišvengiamumo „griūna" regimosios žmonių šventovės, tai yra sustojus visoms organizmo fiziologinėms funkcijoms (prieš pradedant natūraliai trūnyti kūnams), tada sielos, apsivilkusios gailestingumo darbų drabužiu (plg. Kol 3, 12), keliauja tiesiog į Švč. Trejybės Širdies prieglobstį. O kokia lemtis skirta mirusiam kūnui? Pasaulio pabaigoje tikinčiųjų kūnai bus taip perkeisti, kad išsipildys šlove alsuojantis Biblijos pažadas: „Vietoj pasėto silpno kūno, kelsis nemirtingumu žėruojantis naujas mūsų kūnas" (plg. 1 Kor 15, 42 – 43).

"Žmogaus kvėpavimas susideda iš dviejų fazių: įkvėpimo – įkvėpti orą į vidų - ir iškvėpimo – išleisti orą. Dvasinis gyvenimas maitinasi malda ir atsiskleidžia misijoje: įkvepiant ir iškvepiant. Maldoje, kai įkvepiame, gauname naują Dvasios oro gūsį, o iškvėpdami skelbiame Jėzų Kristų, įkvėptą tos pačios Dvasios. Niekas negali išgyventi nekvėpuodamas. Taip ir krikščionis: negarbindamas ir neturėdamas misijos, jis negyvena krikščioniškai", - sakė popiežius Pranciškus Katalikiškos charizminių bendruomenių ir draugijų brolijos nariams, spalio 31 dieną susirinkusiems į XVI tarptautinę konferenciją Romoje.

Antgamtinio oro įkvėpimu ir iškvėpimu pulsuoja visas mūsų gyvenimas. Ką tik gauname iš Viešpaties, tampa mūsų įsipareigojimu dalintis su aplinkiniais. Dievo Dvasios dovanų "iškvėpimas" – palaimingas laikas tiems, kurie vardan didesnės Dievo garbės geba džiaugtis tarnavimu artimui procesu. Tuomet minėtoje konferencijoje pasakyti popiežiaus Pranciškaus žodžiai - „Dalinkitės krikštu Šventojoje Dvasioje su visais, prisiminkite dvasinį ekumenizmą ir kraujo ekumenizmą; Kristaus Kūno vienybę; ruoškite sužadėtinę ateinančiam jaunikiui – tik vieną sužadėtinę" (Apr 22, 17) - tampa kūnu.

Šventosios Dvasios veikimas – kaip miško ošimas: regi linguojančias medžių viršūnes, tačiau nepastebi paties vėjo pūtimo. Kai atsiveriame Jos viską atnaujinančios meilės veikimui, tuomet Ji perkeičia mūsų vidų ir, mumyse gyvendama, taip plačiai ir galingai trokšta per mus veikti, kad mes,  nebepriklausydami patys sau (plg. 1 Kor 6, 19), užuot vaikęsi žmogiškosios sėkmės miražų, esame nuolat dieviškos malonės kviečiami gerti gyvąjį Kristaus mokslo vandenį, idant paskui iš mūsų pačių vidaus plūstančios Dievo Dvasios srovės (Jn 7, 38) galėtų ir kitus skatinti panašiai elgtis bei gyventi.

Labiausiai į Jėzų mes panašėjame tada, kai, šv. Pauliaus pavyzdžiu (Fil 3, 14), verždamiesi pirmyn, pasiekiame tokį dvasinio gyvenimo lygį, jog ne tik leidžiamės laipsniškai pripildomi Dievo Dvasios, bet Ji mus tiesiog savaip užvaldo. O kai žmogaus širdį valdo Šventosios Dvasios meilė, tuomet jis nebegali būti neklusnus Jos vedimui, tai yra tiems kūrybingiems įkvėpimams, kurie jį padaro Evangelijos mažutėliu (plg. Mt 11, 25), kuris visur ir visada visiškai stengiasi pasitikėti savuoju Viešpačiu Dievu.

Šventosios Dvasios veikimas mūsų gyvenime turi lemtingos svarbos, nes, pasak vieno didžiausių Bizantijos mistikų Simeono Naujojo Teologo (949 – 1022), Ji, būdama nemirtinga, teikia nemirtingumą... Būdama artimiausioje vienybėje su Kristumi, tapati tiek prigimtimi, tiek šlove, sudaranti su Juo viena, Ji padaro krikščionis vis labiau panašius į Kristų.

Su šv. Augustinu tarkime: „Alsuok many, Šventoji Dvasia, kad aš galvočiau, kas šventa! Uždek mane, Šventoji Dvasia, kad aš mylėčiau, kas šventa! Paremk mane, Šventoji Dvasia, kad aš vis skleisčiau, kas šventa! Globok mane, Šventoji Dvasia, kad neprarasčiau, kas šventa!" Šlovė ir garbė Šventajai Dvasiai, kuri dega nesiliaujančiu troškimu mus visus nuvesti į Tiesos pilnatvę (plg. Jn 16, 13).

Kun. Vytenis Vaškelis