Paieška svetainėje

Neišsemiamybė

Kas gi ji? Be abejo, meilė. Vienų žmonių suvulgarinta iki kraštutinumų, o kitų -iškelta iki pat dangaus. Tačiau esminė tiesa yra viena: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“ (Jn 3, 16). Taigi tikroji meilė kyla iš Dievo ir grįžta pas Jį, nes tai, kas vertingiausia, neišsitenka gamtos dėsnių rėmuose, ir jie pradeda trūkinėti. Tiesa, dieviškoji meilė, pavyzdžiui, nuostabiai tarpsta ir mūsų gamtovaizdžiuose. Tik trumpai prisiminkime Baltijos jūroje vakare „skęstančios“ saulės žaižaruojantį spindulių žaismą. Jis turėtų kiekvienam iškalbingai byloti ir apie viso pasaulio pirminį Judintoją, kuris jau įrodė, kad nėra mums šališkas.

Tačiau visa bėda yra ta, kad patys žmonės, nepažįstantys Dievo, yra Jam šališki ir dėl to susvetimėję, nes nenori ar be jokio pagrindo baiminasi į savo širdis įsileisti Jo malonę. Tada nenuostabu, kad jie tampa kreivais sumetimais besivadovaujančiais teisėjais (Jok 2, 1–5), nes, užuot ieškoję visuotinės dieviškojo gailestingumo išminties, stovi savo skylėto supratimo geldose.

Antai neseniai paskelbtas Konstitucinio Teismo nutarimas esą nuo šiol Valstybinė šeimos politikos koncepcija ir šeimos sampratos kildinimas iš santuokos instituto neatitinka LR Konstitucijos, liudija, kaip greitai galima nusiristi į etinio reliatyvizmo duobę ir savo asmeninę nuomonę priešpriešinti visuomenės poreikius atitinkančiam tradicinės šeimos institucijos modeliui, turinčiam biblinių gelmių ištakas (Per 1, 27 – 28).

Kai viską apimanti ir kūrybiškiausiai žmones, jų gyvenimą ir pasaulį perkeičianti dieviškoji meilė yra nepažįstama ir atmetama, tada į jos vietą su gaivališka jėga braunasi kita meilė – didžioji žmonijos suvedžiotoja - vien juslinių malonumų medžiotoja. Joje nelieka tarnystės dvasios, nes patarnauti – tai pirmiausia savęs dėl kito gerovės užmiršimo menas. Skausmų Vyras žemėje dėl kitų tiktai tarnavo, bet nekaraliavo (Jn 6, 15).

„Jausmai ateina ir praeina. Jausmas gali būti įstabi pradinė kibirkštis, bet jis nėra visa meilė (...). Meilės brandai būdinga tai, kad ji aprėpia visas žmogaus dorybes ir įtraukia, taip sakant, visą žmogų. Sąlytis su regimomis Dievo meilės apraiškomis gali pažadinti džiaugsmą, kylantį iš to, kad esame mylimi. Tačiau toks susitikimas nepalieka nuošalyje mūsų valios ir proto. Kelias, vedantis į meilę, yra gyvojo Dievo pažinimas, ir mūsų valios pritarimas Jo valiai į visa apimantį meilės aktą sujungia protą, valią ir jausmą. Tai vyksta nuolatos: meilė niekada nėra „užbaigta“ ir iki galo įgyvendinta; gyvenimo tėkmėje ji kinta, bręsta ir būtent taip lieka ištikima sau (...). Dievo ir žmogaus meilės istoriją sudaro būtent tai, kad ta valios bendrystė išauga į mąstymo ir jautimo bendrystę, taip mūsų ir Dievo valiai vis labiau sutampant: Dievo valia man jau nebėra svetima valia, primetanti man įsakymus iš išorės, bet yra mano paties valia, patirianti, kad Dievas manyje yra „giliau nei pati giliausia mano gelmė“, - taip įžvalgiai popiežius Benediktas XVI rašė enciklikoje „Deus caritas est“.

Jėzus Kristus Dievo ir artimo meilės įsakymus suvienijo, nes neįmanoma tikrai mylėti kitą žmogų nemylint Jo. Ir priešingai. Todėl kiekvienas pirmiausia atviromis vidinėmis akimis žiūrime į save: esu apdovanotas įvairiomis Viešpaties malonėmis, iš kurių didžiausioji – augančio tikėjimo išsiskleidimas Jo meilėje: be jokių abejonių Jis yra manyje ir aš – Jame. Tai Jo iki galo nesuvokiama dovana, įpareigojanti mane kasdien drąsiau ir nuolankiau priimti save tokį, koks esu.

Ypač mokomės save priimti, kai nusidedame. Nesusigūžtu, bet atsitiesiu ir su vienuoliu Lorenzu sakau: „Negalvoju nei apie mirtį, nei apie savo nuodėmes, nei apie Dangų, nei apie pragarą. Galvoju tik apie tai, kaip iš meilės Dievui atlikti smulkius dalykus, nes didesnių atlikti nepajėgiu. Po to tevyksta viskas taip, kaip Dievui patinka. Dėl to nesirūpinu“. Beje, kai Visagalio meilė negrįžtamai per Susitaikymo sakramentą paskandina visas nuodėmes, tada buvęs nusidėjėlis iš naujo savyje atranda primirštos Ramybės sodus.

Dvasininkas Dieteris Schneideris pastebi: „Kaip Jėzaus neatbaidė mūsų nuodėmės ir kaip Jis savo gyvybės auka jas atleido, taip ir mes galime mylėti: neatsakyti pykčiu į pyktį ir nuolat atleisti. Mylėti reiškia matyti kitą be jo praeities, nes „mylintys gyvena atleidimu“.

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 10 23