BM Slide Login

Paieška svetainėje

Ištvermė – daugiau, nei manome

„Turime nuolat ugdyti savo ištvermę. Ji mums suteiks bemaž viską“, - teigė Ciceronas ir neklydo. Pirmiausia ji suteikia ramybę, kad teisingai elgiamės - ir džiaugsmą, nes ištvermės dorybė įprasmina ir apvainikuoja visą žmogaus gyvenimą. Ji palydės mus į anapusybę...

Neužtenka tikėti ir pripažinti, kad Kristus yra mūsų kertinis akmuo, kurį atmetė dalis žydų. Pažinę Jį, turėtume tarti šiuos ar panašius žodžius: „Jėzus – mano Viešpats ir mano viskas“, - ir kasdien stengtis daryti veiksmus, atitinkančius mūsų tikėjimą bei pasitikėjimą Tuo, kuris aiškiai byloja: „Argi yra man kas neįmanoma?“ (Jer 32, 27). Pasak šio sekmadienio Evangelijos, Dievo Karalystės pirmiausia verti tie, kurie savo širdyje pradeda statyti nesugriaunamą tikėjimo darbų mūrą, tai yra paima kertinį akmenį – Dievo žodį ir seka Tuo, prieš kurį lenkiasi visi, kuriuos Jis sukūrė (Ps 86, 9). Tik taip jie, paklusdami tikrajam Karaliui, duoda įvairiopą vaisių (plg. Mt 21, 43).    

Viena didžiausių dorybių yra ištvermė, nes Mokytojas mums sako: „Savo ištverme jūs išlaikysite savo gyvybę“ (Lk 21, 19). Tai – „cementas“, mūsų tikėjimo pastangų bei darbų plyteles neišskiriamai sujungiantis su pačiu savimi – tvirčiausia šerdimi, kuri yra „Viešpats – mano Uola, mano tvirtovė, mano gelbėtojas!“ (Ps 18, 3). Tai - Kristaus mokykla, kurioje nuosekliai mokomės atsisakyti netinkamų įpročių likučių ir laikytis Jo nustatytos tvarkos bei drausmės, kad, nebepataikaudami savo įnoriams, kaskart ryžtingiau leistume malonei keisti mūsų gyvenimo būdą.

Pažvelkime į sportininkus. Štai neseniai JAV vykusiame pasaulio irklavimo čempionate Lietuvos keturvietės irkluotojai Martynas Džiaugys, Dovydas Nemeravičius, Rolandas Maščinskas ir Aurimas Adomavičius laimėjo aukso medalius. Pagarba jiems, nes, garsindami Lietuvos vardą, šią pergalę iškovojo, atidavę visas savo jėgas. Žiniasklaida rašė, kad jie pasiekė finišą, net visiškai išsekę – jų sąmonė buvo kažkiek priblėsusi ir jie vos pajėgė eiti...

 Viešpats mus kviečia: „Eikite šen, ir drauge pasvarstykime“ (Iz 1, 18). Tikrai dabar Jis nereikalauja iš mūsų, kad, siekdami įvairių tikslų bei rezultatų, išeikvotume visas savo jėgas, nusilptume, susirgtume ir numirtume... Jis nori, kad mes ateitume pas Jį ir, patikėdami visus savo reikalus, atsiduotume Jam. Jėzui svarbiausia ne mūsų darbai bei pasiekimai, bet pats buvimas su Juo pačiu. Jis mus visada labiau vertina už tai, kas iš tiesų esame ir būsime, o ne ką darome.

Menas yra Jo artumoje mokėti ilsėtis, ištvermingai darant tai, kas Jam patinka ir  vengti tų impulsyvių bei nemotyvuotų veiksmų, kurie kartais kyla iš mūsų dar nenumarinto ego. Taigi Jėzus ne tik laukia, kad, prisimindami pasiaukojantį sportininkų pavyzdį, ištvermingai atliktume savo įprastus užsiėmimus, bet dar labiau nori, kad mes trokštume su Juo būti kasdienybėje, kai, ką nors darydami, įprastume savo maldingus atodūsius kreipti į Jį ir mokintumės išgirsti, ką Jis mums byloja, pasinaudodamas mūsų mintimis...

Rašytojo Franko Laubacho žodžiuose pulsuoja dvasinė gyvybė: „Iš visų stebuklų, kuriuos galime patirti šiandien, nuostabiausias yra šis: „Kai žinau, kad geriausiai Tave jaučiu tuomet, kai dirbdamas klausausi... Dėkoju Tau, kad kasdien vis labiau įprantu nuolat su Tavimi kalbėtis. Iš tiesų tikiu, kad kiekviena mintis gali tapti pokalbiu su Tavimi“. Dieve, suteik augantį troškimą pirmiausia kalbėtis su Tavimi, o po to ir su artimu. Padėk išgirsti Tavo tylų, ramų ir savaip įtaigų kreipimąsi į mus, ypač kai esame pernelyg įsitraukę į užsiėmimus. Kalbėk per sąžinės balsą, per vėjo šuorą, artimo veido išraišką, netikėčiausiomis aplinkybėmis... Girdėdami Tave neliksime nedėkingi Tau. Tegul mus per gyvenimą už vienos rankos veda ištvermės dorybė, o už kitos – jos jaunesnioji sesuo – kantrybė.  

2017 metų spalio 3 d. popiežius Pranciškus šv. Mortos namų koplyčioje aukojamų šv. Mišių metu sakė: „Dažniau pagalvokime apie Jėzaus vienatvę, apie Jo kančią dėl mūsų, apie Jo meilę mums. Dažniau apie tai pagalvokime, kalbėkimės su Juo, dėkokime. Tarkime: „Kaip dažnai aš imuosi įvairiausių dalykų ir nematau tavęs, neatsimenu kiek daug tu man esi padaręs. Tu esi kantrus – kantrus žmogus, kantrus Dievas – su begaline kantrybe pakenti mano nuodėmes, mano nuopuolius“. Taip kalbėkimės su Jėzumi. Jis mus išgelbėjo, už mus pasiaukojo. Dėkokime Jam. Skirkime dalelę savo laiko, kelias minutes – penkias, dešimt, penkiolika – priešais kryžių mintyse matykime Jėzų ryžtingai einantį į Jeruzalę ir prašykime malonės drąsiai iš arti Jį sekti“.

Martynas Liuteris paradoksaliai rašė: „Krikščionis – visiškai laisvas, nuo nieko nepriklausomas šeimininkas. Krikščionis – visiškai priklausomas žmogus, visų tarnas“. Kai priklausome nuo Jėzaus malonės, tampame vis laisvesni daryti gera kitam, ir nepailsdami klausiame: „Kas toliau, ką turiu daryti dabar, Viešpatie? Tavo tarnas įdėmiai klauso Tavo įkvepiančio balso. Prabilk, kad girdėčiau bei tinkamai pasielgčiau, ir tada rytdiena pasirūpins savimi“.

Kun. Vytenis Vaškelis