BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kristus – nesuskaldomas akmuo

Spalvinga metaforų kalba Senasis Testamentas byloja apie Dievo ir Jo išrinktosios tautos artumą: „Viešpaties mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. (...) Dievas pagrįstai tikėjosi, kad bus auginamos vynuogės, bet išaugo rūgštuogės. (...) Galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai (...). Jis laukė teisingumo, ir štai kraujo liejimas! Jis laukė teisumo, ir štai klyksmas!" (žr. Iz 5, 1 - 7).

Kai Jėzus šio sekmadienio Evangelijos palyginimu prabyla apie žmogžudžius vynininkus, šį tekstą pritaikome ne tik anuometiniam Izraeliui, kurį simbolizuoja įveistas vynuogynas (plg. Mt 21, 33), bet ir savo gyvenimui. Šeimininko vynuogynas – pasaulis, tarnai – visų laikų žmonija, sūnus – Išganytojas, o vaisių metas – lemtingas dieviško teismo sprendimas. Žiaurus vynininkų elgesys su šeimininko įpėdiniu atskleidžia nuodėmingų rūgštuogių nevaisingumą - nebus gero vaisiaus iš blogio šaknies... Deja, juos apsėdo vienintelė mintis: „Užmušime tą įpėdinį ir turėsime palikimą" (plg. Mt 21, 38).

Kas taip ar panašiai mąsto, yra dvasiškai apakęs ir pavojingas žmogus, nes suvedžioja aplinkinius ir su jais, pamindamas sveiko proto dėsnius, žengia ant egzistencinės kapituliacijos slenksčio (plg. Lk 6, 39). Skaudu, bet pernelyg akivaizdu: antai Kremliaus revanšistai, pūsdami rafinuoto melo burbulus, kaip pamišę su brutalia jėga veržiasi į Ukrainą ir, nepaisydami tūkstančių nekaltų civilių ukrainiečių žūčių, tebepuoselėja grobuoniškus planus... Pažvelgiame skaudžias į savo krašto aktualijas ir sakome, kad dvasiniai daugelio visuomenės narių tikslai stokoja transcendentinės prasmės ir yra kaip dykumoje pasiklydusio keliautojo vos matomas žaliuojančios oazės miražas...

Apsipratome su liūdna statistika, bylojančia, jog mūsuose nemažėja savižudybių, narkomanijos, girtuoklystės atvejų ir kitų blogio pasireiškimų, kurie liudija apie krikščioniško stuburo stabilumo išvaržas, kurias visiškai išgydyti gali tik Tas, kuris nesiliauja belstis į mūsų sąžines bei geros valios duris ir sako: „Nebijokite įsileisti mane, tiesos pilnatvę ir tikrąją ramybę, laimės versmę ir vidinio džiaugsmo upokšnį. Kai jis tekės jūsų viduje, nebereikės savojo gyvenimo grindinio grįsti vien kitų tikėjimo darbų liudijimų plytelėmis. Jūs patys tapsite atsinaujinimo Viešpatyje pamatu, ant kurio bus gera šalia jūsų atsistoti ir aplinkiniams".

Krikščioniškai svarstant, sakome: visas tas juodo blogio veikimas pasaulyje yra pirmapradės kaltės padarinys. Tačiau Dievo Sūnus savo kančia ir prisikėlimu suteikė pasaulio žmonėms realią dieviškos taikos karalystės viltį, kuri gali gyvuoti kiekvieno žmogaus širdyje. Bet ją priimti įmanoma tik laikantis dieviškos malonės principo – būtina paprastu ir nuoširdžiu tikėjimu ir pasitikėjimu įsileisti į savo protą bei širdį nemirtingos Kristaus Kančios ir Priskėlimo pergalės veikimą, kuris iš esmės yra pajėgus perkeisti žmonių širdis bei gyvenimus.

Vienintelis Kristus, dovanodamas save mums, leidžiasi nužudomas, kad mes į viską (ir į savo nešamas naštas) mokytumės žiūrėti ir vertinti Jo mirties bei prisikėlimo šviesoje. Jis yra kaip gerasis pelikanas, kuris dėl savo vaikų gyvybės išsaugojimo snapu prasiplėšė sau krūtinę ir leido vaikams gerti savo kraują. Tai juos ne tik išgelbėjo, bet jiems suteikė naujos gyvenimo aušros perspektyvą.

Mūsų Pelikanas Kristus trokšta kasdien mus sotinti pačiu savimi - pirmiausia savo neprilygstamu apreikštuoju žodžiu ir dieviškojo gyvenimo pilnatve pripildyta Mana - Komunija, kurioje Jo ištikimieji mokiniai labai dažnai (retsykiais nusikratydami net ir mažiausias apsipratimo su švenčiausiais dalykais dulkių smiltis) su vis iš naujo besiveržiančiu dėkingumu priima Tą, kuris traukia mus Dvasios įmagnetintais žodžiais: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš" (Jn 6, 35).

2003 metais Jonas Paulius II posinodiniame apaštališkame paraginime „Ecclesia in Europa", skirtame ir visiems tikintiesiems pasauliečiams, rašė: „Visur – taip pat jau pakrikštytiesiems – reikia antrojo skelbimo. Daug šiandienių europiečių mano žiną, kas yra krikščionybė, tačiau iš tikrųjų jos nepažįsta. Dažnai nebežinomi net esmingiausi tikėjimo elementai bei sąvokos. Daug pakrikštytųjų gyvena taip, tarsi Kristus neegzistuotų (...) Gyvuoja tam tikras sekuliaristinis krikščioniškojo tikėjimo aiškinimas, kuris tą tikėjimą griauna ir kurį lydi gili sąžinės ir krikščioniškosios moralės praktikavimo krizė. „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?" (Lk 18, 8) (...) Tas iššūkis yra ne tiek atsivertusiųjų krikštijimas, kiek pakrikštytųjų skatinimas atsiversti į Kristų ir Jo Evangeliją: mūsų bendruomenėse būtina rimtai stengtis nešti Evangeliją visiems, kurie yra toli nuo tikėjimo arba atitolę nuo krikščioniškosios praktikos".

Jėzus, iki galo vykdydamas Tėvo planą, skirtą mūsų išganymui, vietoj Jam „priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje" (Žyd 12, 2). Viešpatie, tikrasis Vynmedi, iš mūsų širdžių išrauk visas trumparegiško mąstymo rūgštauges ir brandink visų mūsų širdyse amžinojo gyvenimo vertų vynuogių derlių.

Kun. Vytenis Vaškelis