BM Slide Login

Paieška svetainėje

Kopimas į savas aukštikalnes

Šio sekmadienio Evangelijos palyginime apie du sūnus Jėzus sakė, kad vienas sūnus pažadėjo darbuotis tėvo vynuogyne, bet nupėdino savais keliais, o kitas, nors dėl įvairių priežasčių nenorėjo dirbti, bet vėliau apsigalvojo ir ėmė triūsti (plg. Mt 21, 28 – 30). Viešpats į dienos šviesą iškėlė buvusių laisvo elgesio moterų pavyzdį, kurios radikaliai pakeitė savo mąstymą bei gyvenimo būdą. Jis sakė, kad jos aplenks tuos, kurie išklydo iš tikėjimo bei teisumo kelio ir greičiau už juos pateks į dangaus buveines (plg. Mt 21, 31). Taigi esminė žmogaus širdies ir proto kaita Kristuje yra jo naujų poelgių raiška, turinti gyvybiškai svarbią įtaką asmenybės likimui.

Apgailestaujame dėl kun. Viktorą Aukštakalnį, kuris prieš mėnesį išvyko į Prancūzijos kalnus, ištikusios nelaimės, ir tesuteikia jam Viešpats savąjį gailestingumą... Nežinome jo dingimo kalnuose priežasčių, bet, prisimindami alpinistų liudijimus apie kopimo į kalnus pavojus, turime žinių, kad ne tik staiga krintantis akmuo, keliautojo paslydusi koja, jį netikėtai bloškianti į tarpeklio prarają, arba, esant viršukalnėse, ūmai pasireiškusios aukštumų ligos komplikacijos, bet ir elementari buitis – stingdančiame šaltyje užkurti primusą, kad būtų galimybė išgerti ištirpdyto vandens, nuraminti vos pakeliamą troškulį bei suvalgyti kąsnį maisto, kuris suteiks jėgų žengti lemtingą žingsnį, pavyzdžiui, iš palapinės, ant kurios netrukus pradės ristis sniego lavina, - tampa svarbiausiais dalykais, nes nuo jų priklauso žmogaus gyvybės siūlo tvirtumas.

Nesakome, kad dėl alpinistus kalnuose tykančių pavojų, mažės kopiančiųjų į viršukalnes skaičius, bet tampa aišku, jog visi, kas lipa į kalnus, pirmiausia stengiasi išlaikyti sveiko proto budrumą, kuris tampa ypač svarbus, kai reikia, pavyzdžiui, dėl kalnuose užklupusios pavojingos audros ar dėl kito iškilusio panašaus įvykio, priimti nuolankumo reikalaujantį sprendimą - leistis žemyn. Tai – kopimas į sielos galių tobulėjimo viršūnes, ir jos yra aukščiausios. Bet krikščionių tikėjimo aukštumos, į kurias jie yra pašaukti savuoju gyvenimu žengti, kartais tampa didžiausiais išbandymais...

Antai prieš kelis metus mons. Robertas Šalaševičius viename portale sakė, kad „Bažnyčia nepasiduos bandymams uždaryti ją zakristijoje ir drąsiai reikš nuomonę tais klausimais, kurie yra svarbūs visiems žmonėms". Pritardamas šiai nuomonei, tariu keletą žodžių dėl minėto dvasininko pasitraukimo iš užimamų pareigų. Be abejo, pirmiausia nors trumpoje maldoje prisimindami mons. Robertą, tikintieji stengiasi persiimti Jėzaus Kristaus Širdies nuostatomis ir jam nuoširdžiai linki malonės iš naujo perkainoti kunigystės dovanas, kad jos, pastatytos į pagrindinę prioritetų vietą, būtų palydimos ir konkrečių veiksmų, liudijančių ištikimybę tikrajam kunigo pašaukimui...

Kasdien pastebime ryškią takoskyrą tarp gabių žmonių kuriamų technologijų pažangos ir tarp daugelio visuomenės narių dvasinių vertybių devalvacijos, kuri daro savitą įtaką ir visiems Kristaus vynuogyno darbininkams, kurie yra pašaukti ir įsipareigoję Dievui bei tėvynainiams visu savo gyvenimu liudyti Jo pasiektą ant kryžiaus galutinę pergalę. Kunigų seminarijoje pradėtas auklėtinių būsimos kunigystės būdo formavimas, vėliau jiems pradėjus eiti dvasininko pareigas, turi įgyti tokią lanksčią dvasinio gyvenimo formą, kad įvairiausi darbai, užsiėmimai ir kiti panašūs dalykai, susiję su išorine veikla, nenustelbtų tų labai svarbių asmeninio dvasinio gyvenimo puoselėjimo laiko valandėlių, kurių nieku kitu neįmanoma pakeisti. Žinoma, kad Eucharistijos šventimas, kasmetinės rekolekcijos, kas mėnesį vykstantys arkivyskupijos (vyskupijos) ir dekanato kunigų susirinkimai, dvasinės konferencijos ir kiti susitikimai, pavyzdžiui, kunigų maldos grupės veikla stiprina jų kunigišką tapatybę.

Vis dėlto vienas svarbiausių veiksnių, padedančių bręsti kunigo pašaukimui yra laikas, praleistas Dievo žodžio ar kito gilaus krikščioniško teksto apmąstymo tyloje, kai per meditacinę maldą į pirmąją vietą vėl iškyla savaip išgyvenamas Emanuelio bei Jo Motinos buvimo brangus artumas ir apmąstytos Jo žodžio tiesos tikrumo savitas džiaugsmas. Tada asmeniškai tenka suvokti, kad visi kiti dalykai yra mažiau svarbūs, ir jie negali užimti pirmos vietos, ypač širdyje.

Jei dvasininkas vis dėlto pasiryžta nebeiti kunigo pareigų, yra tam tikros priežastys, kurios jam tuo metu atrodo tokios svarbios, kad kitaip ir būti negali. Bet į viską žvelgdami per tikėjimo prizmę, suprantame, kad tas ar kitas kunigas padarė klaidingą sprendimą, ir jo medžio vaisiai liudija savotišką kartumą.

Evangelija įžvalgiai pastebi, kad tas sūnus, kuris sakė tėvui „nenoriu", o vėliau jo kvietimą dirbti iš naujo apsvarstė, ir tada įvyko pasigerėtinas jo vidaus pasikeitimas – sūnus ne žodžiais, bet elgesiu patvirtino savo naujai apmąstyto sprendimo teisingumą ir ryžtingai nuėjo plušėti, nes žinojo, kad jei neįvykdys savo tiesioginio pašaukimo, neatliks jam Dievo patikėtos egzistencinės paskirties.

Tegul Viešpats kun. Robertui suteikia tokį drąsų ir iš naujo padarytą apsisprendimą, kuris vėl atitiks tobuliausius Aukščiausiojo planus... Galbūt šiam dalykui reikia daugiau laiko - būsime kantrūs ir maldos vienybėje palaikysime vieni kitus.

Kun. Vytenis Vaškelis