Paieška svetainėje

Sūnų priešprieša

Visais laikais netrūksta sūnų ir dukrų, kurie savo tėvams, kurie, kai juos kviečia padirbėti, be užuolankų drebia: „Nenoriu“ (Mt 21, 29). Jokiu būdu neskubėkime ant savo neklusnių vaikų pykti ir moralizuoti. Kai akis į akį susiduriame su papiktinančiu priešiškumu, tai - pirmiausia mums išbandymas. Jei mes suskubsime pagalvoti: „Kaip mano vietoje pasielgtų Jėzus?“ arba keliolika sekundžių tylėdami luktersime, idant mūsų viduje išdygtų nematomos „gelžbetoninės“ sienos, sutrukdančios išsilieti tulžingai cunamio pagiežai, tuomet mes savo kantrybės dorybe daugiau ar mažiau sugėdinsime priešgyniautojus, kurie nesulaukę juos barančių žodžių, ims ir pradės abejoti savuoju „teisumu“. Tai bus kelio pradžia, vedanti juos į neužmirštamus vidinius pokyčius, nenumaldomai skatinančius ryžtis vykdyti tėvo ar motinos paliepimą.

Su nepalyginamai didesne kantrybe Dievas Tėvas laukia grįžtančių namo savo paklydėlių vaikų. Jis iš anksto žino, kad kai jie dabar sako: „Nenoriu“, tai yra: „Tingiu melstis, mokytis bei dirbti“, vėliau pakeis nuomonę. Žinoma, kai kuriems neklaužadoms gyvenimo sunkumai turės aplaužyti jų arogantiškos savimeilės ragelius, ir jie per skausmingus išmėginimus, kaip jaunėlis sūnus palaidūnas (Lk 15, 20), grįš pas Tėvą. Deja, kai kurie gali ir nesuspėti pasikeisti. Vis nesiliaujančios ir tragiškos jaunuolių žūtys, pavyzdžiui, autoavarijose, pernelyg kalba už save ir ypač tėvus skausmingai pribloškia bei neretai panardina į sunkiai išbrendamus liūdesio pelkynus.

Koks mandagus ir klusnus buvo antrasis tėvo sūnus, kuris buvo kviečiamas dirbti (Mt 21, 30)! Bet jis toks atrodė tik iš pirmo žvilgsnio, nes pažadėjo ir „patiešijo“. Nenuostabu, kad su tokiais žmonėmis – pažadukais - susiduriame ir šiais laikais. Juk kas įpranta kitiems tik pažadų miglą į akis pūsti, tiems išties nelengva bus su šia yda susidoroti...

Tačiau evangelinė nevykdomo pažado prasmė yra gilesnė. Anuomet dangiškojo Tėvo valią – Įstatymą - gerai pažino rabinai ir fariziejai, kurie ant kitų pečių kraudavo nepakeliamas naštas, o patys nė pirštu jų nepajudindavo. Vis dėlto Jėzus (už neregėtą veidmainystę) jų neišmetė už gyvenimo borto. Jis net visiems nurodė jų paliepimų klausytis ir vykdyti, bet nesielgti, kaip jie elgiasi, nes jie, viena kalbėjo, o kita darė (Mt 23, 3).

Iš Viešpaties palyginimo apie du sūnus aiškėja, kad užsispyrėliai storžieviai gali atsidurti uodegoje, o muitinės darbuotojams, kurie pakeitė savo generalinę gyvenimo kryptį ir atsivertusioms į tikėjimą buvusioms prostitutėms (Mt 21, 31) priklauso garbingos galvos titulas (Įst 28, 13).

Kaip svarbu mylint Jėzų leistis Jam ir Jo tiesoms mums vadovauti, moko šv. Eskriva de Balageras: „Paklusk be šitiek nereikalingų svarstymų... Rodyti liūdesį ar bodėjimąsi gavus paliepimą – labai rimta klaida. O štai jausti – ne tik nėra nusižengimas, bet net gali būti puiki proga didelei pergalei, herojiškų dorybių akto vainikavimui.

Ne aš tai radau. Pameni? Evangelijoje pasakojama, kad šeimos tėvas tokią pat užduotį dviem sūnums...Ir Jėzus džiaugiasi tuo, kuris nors ir priešgyniavo, bet atliko, kas pasakyta; Jis džiaugėsi, nes drausmė yra Meilės vaisius“. Tačiau tobulos meilės ir klusnumo link keliaujame tik tada, kai viską apsvarstę, priimame kartais nelengvą, bet teisingą sprendimą: mintimis ir širdimi nusprendžiame verčiau paklusti ir daryti tai, kas čia ir dabar patinka Dievui, negu veidmainiauti – tarti Jam „taip“ ir savo pasiryžimo vykdymą vis atidėlioti ir tai tęsti iki begalybės.

Nors mes visi esame skirtingi vienintelio Tėvo sūnūs ir dukros, tačiau tie mūsų charakterių, minčių ir gyvenimų skirtingumai tampa didžiojo choro harmoningai giedama giesme, nes mus, tikinčiuosius, vienija meilė bei klusnumas Kristui, kuris už mus guldė savo gyvybę.

Kun. Vytenis Vaškelis 2011 09 25